Jėzus Kristus – Vikipedija

Jėzus Kristus – Vikipedija
Pereiti prie turinio
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jėzus
Šv. Kotrynos vienuolyno Kristus Pantokratorius
Sinajaus kalnas
VI a.
Gimė
I amžius
pr. m .e.
Erodo Judėjos karalystė
Romos imperija
Mirė
30–33 m. (būdamas 33–36 metų)
Jeruzalė
Judėjos provincija
Romos imperija
Tautybė
žydas
Motina
Marija
Veikla
žydų pamokslininkas ir
krikščionių bažnyčios
pradininkas
Krikščionybė
Pranašai ir dvasininkai
Švenčiausioji Trejybė
Dievas Tėvas
Dievas Sūnus
Šventoji Dvasia
Dievo karalystė
Marija
Apaštalai
Apaštalas Petras
Apaštalas Paulius
Biblija
Biblija
Senasis Testamentas
Naujasis Testamentas
Evangelija
Mato
Morkaus
Luko
Jono
Apokrifas
Istorija
Ankstyvoji krikščionybė
Kryžiaus žygiai
Reformacija
Atšakos
Katalikybė
Stačiatikybė
Protestantizmas
Kultūra ir visuomenė
Ankstyvosios krikščionybės menas
Bažnyčia
Cerkvė
Evangelizacija
Liturginiai metai
Sakramentas
„Jėzus gydo akluosius“. XII amžiaus romėnų mozaika pavaizduota Monrealės katedroje, Sicilijoje.
Kristaus gimimas
Gerardo van Honthorsto
paveiksle
XI a. tapytas Jėzaus portretas
Jėzus Kristus
(Jėzus
hebr.
יְהוֹשֻׁעַ
Ješua
Jahvė
gelbėja“; Kristus
hebr.
משיח
Mašiah
gr.
Χριστός
Christos
lot.
Christus
– „
mesijas
“, „pateptasis“; gimė apie
ar
4 m. pr. m. e.
, mirė apie
30
m.) arba
Jėzus iš Nazareto
I amžiaus
žydų pamokslininkas ir religinis lyderis.
Absoliučioje daugumoje
krikščionybės
srovių Jėzus Kristus laikomas antruoju
Švenčiausiosios Trejybės
asmeniu
ir Dievo Sūnumi, kuris buvo išpranašautas
Senajame Testamente
islame
jis laikomas
pranašu
, o
judaizmas
neigia jo sąsajas su Dievu.
Beveik visi šių laikų senovės antikos tyrinėtojai sutinka, jog Jėzus buvo istorinė asmenybė, nors vienintelių turimų šaltinių – Evangelijų – patikimumas pateikiant jo tikslų istorinį portretą yra ginčytinas.
Jėzus buvo žydas iš
Galilėjos
kurį pakrikštijo
Jonas Krikštytojas
. Jėzaus mokymai buvo perduodami žodžiu
ir jis savo laiku šalininkų buvo laikomas
rabinu
Kristus kalbėdavosi su savo sekėjais, koks būdas sekti Dievą priimtiniausias, gydydavo ligonius, mokė su palyginimais ir didino sekėjų gretas.
10
Tradiciškai teigiama, kad jis buvo suimtas vietinės žydų valdžios, perduotas Romos teismui ir nukryžiuotas
romėnų
prefekto
Poncijaus Piloto
įsakymu.
Po Kristaus mirties jo sekėjai tikėjo, jog šis prisikėlė iš numirusių, o pastarųjų suburta bendruomenė tapo ankstyvąja Bažnyčia.
11
Krikščionybėje manoma, jog Jėzus Kristus išpildė
Senojo Testamento
pranašystes, kurių svarbiausia buvo jo nukryžiavimas. Kristaus mokinių – apaštalų – misijos metu, jo pasekėjai imti vadinti krikščionimis
12
. Krikščionys tiki, kad Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas sutaikino žmoniją su Dievu ir atkūrė praeityje prarastą žmogaus galimybę į
amžinąjį gyvenimą
13
Daugiausiai yra žinoma apie paskutiniuosius Jėzaus gyvenimo metus iš
Evangelijų
. Tačiau Evangelijos beveik nepateikia informacijos apie Jėzaus gyvenimą iki jam maždaug sulaukus trisdešimties.
14
Jėzaus gyvenimas remiantis Naujuoju Testamentu
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Kanoninės evangelijos
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Keturios
kanoninės evangelijos
Mato
Morkaus
Luko
Jono
) yra išsamiausi Jėzaus gyvenimą ir tarnystę liudijantys šaltiniai.
15
Kita vertus, kitose Naujojo Testamento knygose taip pat yra nuorodų apie reikšmingus Jėzaus gyvenimo epizodus, tokius kaip
Paskutinė vakarienė
(Pirmajame laiške korintiečiams 11:23-26
16
).
Apaštalų darbuose
17
rašoma apie ankstyvąją Jėzaus tarnystę ir
Jono Krikštytojo
įvertinimą.
18
Apaštalų darbuose
19
taip pat detaliau nei kanoninėse Evangelijose aprašomas Jėzaus įžengimas į dangų
20
21
Neginčytinuose apaštalo Pauliaus laiškuose, parašytuose anksčiau nei Evangelijos, yra keliskart cituojamas Jėzus,
22
nors pačiam Jėzaus žemiškam gyvenimui ir tarnystei praktiškai neskiriama dėmesio.
23
Kai kurios
ankstyvųjų krikščionių
grupės Jėzaus gyvenimą ir mokymą perteikė kitaip nei parašyta Naujajame Testamente. Tai
apokrifinėmis evangelijomis
vadinami tekstai –
Evangelija pagal Tomą
Evangelija pagal Petrą
Evangelija pagal Judą
Jokūbo apokrifas
ir kiti raštai. Vis dėlto dauguma mokslininkų laiko, kad apokrifiniai tekstai buvo parašyti gerokai vėliau ir kaip šaltiniai yra mažiau patikimi nei kanoninės evangelijos.
24
25
26
Biblijos tyrėjų linkstama daryti prielaidos, kad anksčiausiai parašyta evangelija – Morkaus (parašyta apie 60–75 m.); tuo tarpu kitų evangelijų seka – Mato (65–85 m.), Luko (65–95 m.) ir Jono (75–100 m.)
27
Taipogi dauguma mokslininkų sutaria, kad Mato ir Luko evangelijų autoriai kaip šaltiniu naudojosi Morkaus evangelija. Kadangi tiek Mato, tiek Luko evangelijose yra Morkaus evangelijoje nesutinkamo turinio, daroma prielaida, kad rašant šias evangelijas buvo remiamasi, ne tik Morkaus evangelija, tačiau ir kitu, „
Q šaltiniu
“.
28
Jėzus sinoptinėse evangelijose
Jėzus evangelijoje pagal Joną
Prasideda su Jėzaus krikštu ar gimimu Mergelei Marijai.
29
Prasideda aliuzija į
Sukūrimo mitą
, pasakojimo apie gimimą nėra.
29
Minima, kad Jėzų pakrikštijo
Jonas Krikštytojas
29
Jėzaus krikštas numanomas, bet neminimas.
29
Jėzus moko daugiausiai vartodamas paraboles ir aforizmus.
29
Jėzus daugiausiai moko ilgais ir klausytojus įtraukiančiais diskursais.
29
Jėzus daugiausiai moko apie Dievo Karalystę ir labai mažai – apie patį save.
29
Jėzus daugiausiai moko apie save patį.
29
Jėzus atvirai kalba ir gina vargšus bei prispaustuosius.
29
Labai mažai, mini, kad Jėzus būtų atvirai kalbėjęs apie vargšus ir prispaustuosius.
29
Jėzus išvaro demonus.
30
Neminima, kad Jėzus būtų išvaręs demonus.
30
Jėzus rituališkai nemazgoja rankų.
30
Neminima, kad Jėzus būtų nemazgojęs rankų.
30
Jėzaus mokiniai nepasninkauja.
30
Nepaminėta, kad Jėzaus mokiniai būtų nesilaikę pasninko.
30
Jėzaus mokiniai skabo javus ir juos valgo per Šabą.
Neminima, kad Šabo metu Jėzaus mokiniai būtų skynę ir valgę javus.
Minimas Jėzaus persimainymas ant aukšto kalno ir
Mozės
bei Elijo pasirodymas.
30
Jėzaus persimainymas neminimas.
30
Vienas epizodas, kai Jėzus švenčia
Paschą
31
Trys ar keturi epizodai, kuriuose Jėzus švenčia Paschą.
31
Jėzus išvaiko prekeivius iš šventyklos teritorijos tarnystei einant į pabaigą.
29
Jėzus išvaiko prekeivius iš šventyklos teritorijos tarnystės pradžioje.
29
Jėzus sudaro naująją sandorą per paskutinę vakarienę.
29
Jėzus plauna savo mokinių kojas ir duoda nurodymą mokiniams “mylėti vienas kitą”.
29
Jėzus meldžiasi, kad jį aplenktų mirtis.
29
Jėzus mirties akivaizdoje neparodo jokio silpnumo.
29
Jėzus parodomas (išduodamas) bučiniu.
29
Jėzus pats prisistato suėmėjams.
29
Jėzų suima aukštųjų kunigų tarnai.
29
Jėzų suima romėnų kariai ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnai.
29
Simonas Kirėnietis padeda Jėzui nešti kryžių.
29
Jėzus kryžių neša vienas.
29
Jėzaus mirtį lydi šventyklos uždangos perplyšimas.
29
Po mirties Jėzaus šonas perduriamas ietimi.
29
Daug moterų aplanko Jėzaus kapą.
29
Tik Marija Magdalietė aplanko Jėzaus kapą.
29
Sinoptinės evangelijos linkusios pabrėžti skirtingus Jėzaus asmenybės punktus. Morkaus evangelijoje Jėzus vaizduojamas kaip
Dievo sūnus
, kurio didingi darbai liudija
Dievo Karalystės
buvimą.
32
Jis yra nepailstantis stebukladarys, tarnaujantis Dievui ir žmonėms.
33
Šioje trumpoje evangelijoje užrašyta mažiau Jėzaus pamokymų.
32
Mato evangelijoje akcentuojama tai, kad Jėzus vykdo Dievo valią, kaip tai buvo išpranašauta Senajame Testamente, bei kad yra Bažnyčios galva.
34
Labiau pabrėžiamas ryšys su tradicija, Jėzus yra Dovydo sūnus, “karalius” ir Mesijas.
33
35
Tuo tarpu Luko evangelijoje Jėzus atsiskleidžia kaip dieviškas žmonių gelbėtojas, rodantis atjautą vargstantiesiems.
36
Jėzus dažnai sėdi tarp nusidėjėlių ir atstumtųjų, nes yra atėjęs visų pirma šaukti į atgailą “ne teisiųjų, o nusidėjėlių”.
33
Šioje evangelijoje taip pat yra Gerojo samariečio ir Sūnaus paklydėlio parabolės.
36
Jono evangelijos įžangoje (Jn 1:1) Jėzus įvardinamas kaip Dievo Žodžio (
Logos
) įsikūnijimas.
37
Kaip Žodis, Jėzus buvo per visus amžius viena su Dievu ir yra žmonijos moralės ir dvasinės prigimties šaltinis.
37
Jėzus yra nepalyginamai didesnis už bet kurį praeities pranašą, nes ne tik skelbia Dievo Žodį, tačiau ir pats yra Dievo Žodis.
38
Šioje evangelijoje Jėzus viešai atskleidžia savo dieviškąjį vaidmenį, jis yra Gyvenimo duona, Pasaulio šviesa, Tikrasis vynmedis, Tiesa, Kelias.
33
Ankstyvasis gyvenimas, šeima ir amatas
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Jėzaus namai, kur šis gyveno su savo šeima ir praleido savo vaikystę,
Nazareto miestas
Galilėjoje
, įvardijami
Luko
ir
Mato
Evangelijose. Nors Juozapas Jėzaus gyvenimo pradžioje kelis kartus ir minimas, vėliau apie jį nebekalbama.
39
Kiti Jėzaus šeimos nariai – jo motina
Marija
, broliai Jokūbas, Juozapas, Judas, Simonas bei neįvardintos seserys – taip pat minimi Evangelijose ir kituose šaltiniuose.
40
Evangelijoje pagal Morkų
kalbama, jog kildavo konfliktų tarp Jėzaus ir jo kaimynų bei šeimos.
41
Jėzaus motinai ir broliams kaimynai sakė, kad Jėzus – „galvos netekęs“ ar „apsėstas“. Į tai Kristus atsakė, teigdamas, jog jo sekėjai yra tikroji jo šeima.
Evangelijoje pagal Joną
nukryžiuotas Jėzus paprašo savo mylimiausio mokinio Jono pasirūpinti jo motina Marija.
42
Jėzaus įgytas amatas
Evangelijoje pagal Morkų
43
) įvardijamas žodžiu τέκτων (
tektōn
), reiškiančiu dailidę, tačiau ši samprata apima ir darbą su įvairiomis medžiagomis bei statyba.
44
45
Iš Evangelijų galima teigti, kad Jėzus mokėjo skaityti, perfrazuoti idėjas ir analizuoti tekstus, tačiau nėra jokių tvirtinimų, jog jis buvo mokytas.
46
Kai Jėzus, laikantis žydų įstatymo buvo
apipjaustytas
ir „paaukotas“ Dievui, vyras, vardu Simeonas, Marijai pasakė, kad „Jėzus bus prieštaravimo ženklas, ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“.
47
Po keliolikos metų, kai Jėzus pasimetė
Jeruzalėje
, jo tėvai rado jį sėdintį tarp mokytojų šventykloje, jų besiklausantį ir juos beklausinėjantį. Marijai pabarus Jėzų, šis atsakė, kad turįs būti „Tėvo reikaluose“ (arba „Tėvo namuose“, priklausomai nuo vertimo).
48
Gimimas
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Anot Evangelijų, dievobaimingai žydei
49
merginai vardu
Marija
pasirodė
angelas
ir paskelbė apie tai, kad ji taps nėščia iš Šventosios Dvasios ir pagimdys vaiką. Marijos vyras – Juozapas,
50
priklausęs Dovydo giminei. Evangelijos pasakoja, kad Juozapas sužinojęs, jog Marija nėščia, norėjo ją slapta atleisti, tačiau sapne jam pasirodęs angelas papasakojo apie tai, kad gimsiąs vaikas yra iš Dievo.
Jėzus gimė
Betliejaus
mieste
Judėjoje
(krikščionys interpretuoja tai kaip pranašo
Michėjo
pranašystę
51
Erodo Didžiojo
ir
Romos imperatoriaus
Augusto
valdymo laikais. Vaikelis angelo nurodymu pavadintas Jėzumi. Jėzus kartu su savo tėvu Juozapu buvo dailidės ir gyveno Nazareto mieste,
Galilėjoje
52
todėl Evangelijose neretai vadinamas Jėzumi Nazariečiu.
53
Jėzus turėjo brolius
Simoną
, Jokūbą, Judą ir Juozapą
54
). Taip pat keliama prielaida, kad jie ar dalis jų galėję būti pusbroliai ar Juozapo vaikai iš ankstesnės jo santuokos.
55
Vienas jų, Jokūbas, tapo pirmuoju Jeruzalės bažnyčios vyskupu. Jokūbui tradiciškai nuo pat
253 m.
priskirta
Jokūbo laiško
autorystė,
56
57
tačiau nemažai Biblijos tyrėjų jo autoryste linkę abejoti.
58
Tuo tarpu Judas tradiciškai tapatinamas su
Judo laiško
autoriumi.
Tarnystė
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Keturios evangelijos daugiausiai dėmesio skiria Jėzaus gyvenimo laikotarpiui po 30 metų, nes būtent tokio amžiaus Kristus pradėjo savo žemišką tarnystę.
Tarnystę Jėzus pradėjo nuo to, kad pasikrikštijo pas tuometinį pranašą
Joną Krikštytoją
. Tuomet, praleidęs 40 dienų pasninkaudamas dykumoje, Jėzus apsigyveno
Kafarnaume
šalia
Genezareto ežero
. Kristus surinko 12 mokinių, kurie keturiose Evangelijose geriau žinomi kaip
apaštalai
, t. y.,
Simoną Petrą
, jo brolį
Andriejų
Jokūbą
ir
Joną
Pilypą
Baltramiejų
Matą
ir
Tomą
Alfiejaus sūnų Jokūbą
ir
Simoną Kananietį
Jokūbo sūnų Judą
ir
Judą Iskarijotą
59
Po Judo išdavystės ir mirties, jį pakeitė
Motiejus
Visose evangelijose rašoma, kad Jėzus savo gyvenimo žemėje metu mokė žmones ir padarė antgamtinių stebuklų. Kita vertus, stebuklų darymas mažiau akcentuojamas Jono evangelijoje. Minima, kad Jėzus gydė (Mt, Mk, Lk), išvarė demonus (Mt, Mk, Lk), ramino audrą (Mt, Mk, Lk), prikėlė mirusius (Mk, Lk, Jn).
Pasiaukojimas ir nukryžiavimas
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Pasakojama, kad judėjų vyresnybė už religinę išdavystę norėjo nužudyti Jėzų. Tačiau Kristus buvo mylimas ir turėjo daug pasekėjų. Todėl buvo neįmanoma jį suimti dienos metu. Vienas iš Jėzaus artimiausių mokinių,
Judas Iskarijotas
, už 30 sidabrinių mokestį išdavė Mesiją. Yra žinoma, kad Judas buvo Jėzaus ir jo mokinių iždininkas.
Naktį Jėzų suėmė, išniekino ir išjuokė. Tuo tarpu jis nesipriešino ir nepratarė nė žodžio. Išaušus rytui, vietinis valdytojas
Poncijus Pilotas
, norėdamas įtikti žydams, liepė nukryžiuoti Kristų
Golgotos
(Kalvarijos) kalne, imperatoriaus
Tiberijaus
valdymo laiku.
Anot sinoptinių Evangelijų, Jėzaus mirtį lydėjo gamtos reiškiniai ir stebuklingi įvykiai: Morkaus ir Luko evangelijose rašoma, kad pusiau perplyšo šventyklos uždanga, Mato evangelijoje priduriama, kad įvyko žemės drebėjimas ir kad buvo prisikėlusiųjų iš mirusių.
60
Tuo tarpu Jono evangelij jokie reiškiniai neminimi.
Krikščionys tiki, kad Jėzaus Kristaus mirtimi kiekvienas tikintysis gauna išgelbėjimą iš amžinos pražūties pragare, kaip Dievo bausmės už žmogaus nuodėmes. Anksčiau Dievo išrinktąja tauta buvo tik Izraelis, o Kristaus auka atvėrė kelią ir pagonims tapti Dievo tauta. Jėzaus mirties galia suteikia žmogui pergalę prieš šėtoną, nuodėmę ir savo ydas bei geismus. Jeigu Senojo Testamento laikais žmogus buvo išteisinamas atnešdamas tyrą avinėlį kaip auką Dievui, tai Naujojo Testamento laikais žmogus išteisinamas tikėdamas Kristaus auka.
Prisikėlimas ir įžengimas į dangų
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Jėzus Kristus neša kryžių
El Greko
XVI a.
Po trijų dienų kai buvo palaidotas, Kristus, kaip ir žadėjo būdamas gyvas, – prisikėlė. Prisikėlimą aprašo visi keturi evangelistai, tačiau šiek tiek skiriasi detalės (pvz., tai, ar Jėzus pasirodė vienai, ar kelioms moterims
61
).
Morkaus evangelijoje gan išsamiai nupasakojamas ir Jėzaus pasirdymas mokiniams bei žengimas į dangų.
62
Galilėjoje Kristus pasirodė mokiniams, 40 dienų mokino juos, davė nurodymą skelbti Gyvybės Žodį per visą pasaulį, o po to, daugiau kaip 500 žmonių akivaizdoje, pakilo ant debesų į dangų.
Evangelijoje pagal Luką rašoma, kad
dvylika mokinių
teis dvylika Izraelio giminių.
63
Po Kristaus įžengimo į dangų, dvylika apaštalų skelbė Evangeliją po visus Artimuosius Rytus ir aplinkines žemes, taip skleisdami Kristaus mokymą ir kurdami
Krikščionišką bažnyčią
Jėzus Kristus pažadėjo grįžti antrą kartą tokiu pat būdu kaip jis pakilo. Todėl krikščionys tiki, kad Kristus ateis
paskutiniais laikais
, kad būtų užbaigtas žmonijos gyvavimas žemėje ir įvykdytas amžinas teisingumas.
Jėzaus vertinimas skirtingose religijose
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Krikščionybėje
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Pagrindinis straipsnis –
Christologija
Jėzus yra esminė figūra krikščionybėje.
35
Yra skirtumų tarp skirtingų denominacijų pagal tai, kaip vertinamas Kristus. Bendru atveju krikščionių požiūris į Jėzų remiasi įvairiais Naujojo Testamento šaltiniais, tokiais kaip kanoninės evangelijos, apaštalo Pauliaus laiškai ir Jono raštai. Šiuose šaltiniuose rašoma apie Jėzaus dieviškumą, žmogiškumą, gyvenimą Žemėje ir tai, kad Kristus yra
Dievo sūnus
64
Nepaisant tų pačių šaltinių, kuriais remiasi tikintieji krikščionys, ne visos krikščionių denominacijos laikosi vieningų doktrinų - šimtmečiais egzistuoja tiek esminiai, tiek maži skirtumai tarp
skirtingų tradicijų
65
Remiantis Naujuoju Testamentu, Kristaus prisikėlmas yra krikščioniškojo tikėjimo pagrindas.
66
67
Krikščionių tikima, kad Kristaus (
Mesijo
) atėjimą pranašavo ne vienas
Senojo Testamento
pranašas. Pranašystėmis laikomos eilutės
Pakartoto Įstatymo
knygoje (18 sk.), kurios autoriumi tradiciškai laikomas
Mozė
, gyvenęs apie 1500–1300 iki Kristaus
68
, taip pat Pranašo Izaijo knygoje.
69
Kaip tikima, atskiri pranašai išpranašavo įvairias Jėzaus Kristaus gyvenimo detales: gyvenamąją vietą
70
, mirties pobūdį
71
, kentėjimo kelią.
72
Taip pat krikščionys tiki, kad Jėzus ateis antrą kartą.
Islame
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Pagrindinis straipsnis –
Jėzus islame
Islame
Jėzus yra pranašas savo tarnyste ruošęs kelią
Mahometui
73
74
Kita vertus, musulmonai tiki, kad Jėzus buvo Alacho gyvas paimtas į dangų.
75
Musulmonų aiškinimu, Jėzus išties nukryžiuotas nebuvo - jis arba apsimetęs, o jo vietoje buvęs nukryžiuotas vienas apaštalų
76
77
, arba kad nors Jėzaus žmogiškas kūnas ir mirė ant kryžiaus, jo dieviška prigimtis (dvasia) išlikusi ir įžengusi į dangų, tad jo mirtis tebuvęs vaizdinys.
78
79
80
81
82
83
84
. Kadangi islamas laiko ne Jėzaus nukryžiavimą, o jo įžengimą į dangų svarbiausiu jo gyvenimo įvykiu
85
, jo mirtis
islamiškoje soteriologijoje
nevaidina jokio vaidmens.
86
Kita vertus, Jėzus yra centrinė figūra islamiškoje
eschatologijoje
. Anot Korano, Jėzus laikų pabaigoje ateisiąs kartu su Imam Aul Mahdžiu sunaikinti netikrojo mesijo (
Antikristo
87
, po kurio
Gogo ir Magogo
tautos bus išblaškytos, o visą žemę taikiai ir teisingai valdys Imamas Mahdis ir Jėzus, kol po 40 m. valdžios mirs. Musulmonai tiki, kad Jėzus sugrįš į
Umajado mečetę
Damaske
, laikoma ketvirta pagal svarbumą šventove islame. Jėzus dar reikšmingesnė figūra
sufizme
, apie jį kaip musulmonų pranašą parašyta daug asketinės ir mistinės literatūros.
Kitose abraominėse religijose
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Be krikščionybės ir islamo, Jėzus taip pat užima svarbią vietą kai kuriose kitose religijose –
manicheizme
gnosticizme
drūzų religijoje
88
89
ir
Bahajų tikėjime
90
91
92
Krikščioniškame gnosticizme laikyta, kad Jėzus atsiustas iš dangiškojo pasaulio tam, kad, perduotų slaptąjį žinojimą (
gnozį
) ir taip išgelbėtų tikinčiuosius. Dauguma gnostikų tikėjo Jėzų buvus žmogų, kuris krikšto metu buvo užvaldytas „Kristaus“ dvasios. Ši dvasia apleido Jėzaus kūną per nukryžiavimą, bet vėliau, jį prikėlus iš numirusių, vėl sugrįžo. Dalis gnostikų buvo
docetistai
, t. y., neigė, kad Jėzus turėjo fizinį kūną, o tik atrodydavo tokį turįs.
93
Judaizme
, išskyrus
mesijinį judaizmą
, ir
mandeizme
gnostikinio
pobūdžio iš šv. Jono Krikštytojo pasekėjų kilusi religija) Jėzus laikomas netikru pranašu.
Negiminingose religijose ir filosofijose
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Kai kurie
induistai
laiko Jėzų buvus
avataru
ar
sadhu
94
Paramahansa Jogananda
indu
guru
, mokė, kad Jėzus buvęs
Eliziejaus
reinkarnacija ir
Jono Krikštytojo
mokinys, kuris savo ruožtu buvęs
Elijo
reinkarnacija.
95
Kai kurie
budistai
, tarp jų
Dalai Lama XIV
, Jėzų laiko
bodisatva
, paskyrusia savo gyvenimą žmonijos gerovei.
96
Apie Jėzaus ir Budos panašumus daug rašė vietnamiečių budistų vienuolis
Tchitis Niat Chanis
97
Nuo XX a. populiarėjančiame
Naujojo Amžiaus
judėjime požiūris į Kristų yra labai įvairus.
98
Teosofai
, iš kurių kilo daug Naujojo Amžiaus judėjimo idėjų,
99
Jėzų laiko
Jėzumi Mokytoju
, dvasiniu reformatoriumi, ir tiki kad Kristus po daugybės reinkarnacijų apsigyveno Jėzaus kūne.
100
Urantijos knyga
skelbia Jėzų esant vienu iš 700 000 dieviškųjų Dievo sūnų.
101
Scientologijos bažnyčia
Jėzų kartu su
Zaratustra
Mahometu
ir Buda laiko savo „tikėjimo paveldu“.
98
102
Vokiečių pastorius ir poetas
Entonis Teodoras
savo knygoje „Jėzus Kristus meilėje“ (
angl.
Jesus Christ in Love
rašo, kad yra vienybė tarp Jėzaus mokymo ir to, kas parašyta
Korane
Vedose
Upanišadose
Talmude
ir
Avestoje
103
Nors
ateistai
atmeta Jėzaus dieviškumą, požiūris į jį kaip asmenybę skiriasi – vieni tvirtina, kad Jėzaus mokoma moralė prieštarauja žmogaus prigimčiai ir dėl to žalinga (
Nyčė
), kiti yra suabejoję Jėzaus psichine sveikata
104
105
tačiau dar kiti yra pripažinę Jėzaus „moralini pranašumą“. (
Ričardas Dokinsas
).
106
Labai nedidelė mažuma ateistų pripažįsta Jėzų ar net krikščionybę, tačiau netiki Dievu (t. y., yra
krikščionys ateistai
107
Istoriškumas
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Seniausias žinomas Jėzaus paminėjimas yra pirmojo amžiaus vidurio apaštalo
Pauliaus
laiškuose, tačiau Paulius rašo Jėzų tematęs vizijose.
Daugelis Evangelijos tekstų (pagal Matą,
Morkų
ir
Luką
) panašumų duoda pagrindą spėjimams, kad atskiras pastraipas jie nurašinėjo vienas nuo kito, kartais papildydami ar pataisydami. Tačiau kartais spėjama buvus senesnį, neišlikusį dokumentą, kurį žinojo visų trijų Evangelijų autoriai.
Be Evangelijų, yra žinomi tik keturi istoriniai šaltiniai, minintys Jėzų.
Juozapo Flavijaus
Testimonium Flavianum
yra prieštaringai vertinamas dokumentas, kurio autentiškumas ginčijamas jau nuo
XVII
amžiaus (seniausias išlikęs jo citavimas parašytas
324
metais). Dauguma istorikų įtaria klastotę, tačiau kai kada šiuo dokumentu tebesiremiama.
Tacito
Analuose
“ 44 skyriuje apie
Romos gaisrą
rašoma: „Kad paskalos nurimtų, kaltininkais Neronas apšaukė ir rafinuočiausiems kankinimams atidavė žmones, liaudies nekenčiamus dėl piktadarysčių ir vadinamus krikščionimis. To vardo pradininkas Kristus,
Tiberijui
valdant, prokuratoriaus
Poncijaus Piloto
buvo pasmerktas mirti; tam kartui išnaikinti šie pražūtingi prietarai vėl atgijo ir paplito ne tik
Judėjoje
, kur šios piktžolės šaknys, bet ir
Romoje
, kur iš visų pusių suplaukia ir tarpsta visos šlykštynės ir begėdystės“. Tekstas greičiausiai autentiškas, tačiau nėra tikslus. I a. Kristaus pasekėjai dar nesivadino krikščionimis, o romėnai jų neskyrė nuo
judėjų
. Todėl greičiausiai
Tacitas
, rašydamas apie
Romos gaisrą
rėmėsi ir pačių krikščionių, jau paplitusių jo laikais, pasakojimais. Taip galėjo atsirasti eilutė apie Jėzų. Kitas variantas – šią eilutę vėliau įterpė perrašinėtojai.
Plinijus Jaunesnysis
vienoje iš savo ataskaitų
Trajanui
iš
Bitinijos
, kur buvo Romos vietininku, rašo: „Šis tikėjimas plinta visur, ne tik miestuose ir kaimuose, bet ir visame krašte. Šventyklos tuštėja, ir žmonės jau senai nebeaukoja dievams. <…> Jie turi paprotį tam tikromis dienomis prieš saulėtekį rinktis ir melstis Kristui kaip dievui“. Dauguma tyrinėtojų šį tekstą linkę laikyti autentišku, nes II a. pradžioje
krikščionybė
rytinėse
Romos
provincijose iš tiesų labai plito. Tačiau šaltinis nieko nerodo apie Jėzaus istoriškumą, tik pamini, kad jam meldžiasi krikščionys.
Svetonijus
savo veikale
Cezarių Gyvenimas
taip pat du sykius pamini Jėzų. Skyriuje apie imperatorių
Klaudijų
rašoma: „žydus išvarė iš Romos už tai, kad be perstojo maištavo, kurstomi kažkokio Kristaus“, o skyriuje apie
Neroną
: „buvo kankinami krikščionys, naujo ir nusikalstamo prietaro pasekėjai.“ Abi citatos laikomos autentiškomis, tačiau antroji neabejotinai remiasi
Tacitu
, todėl nėra pirminis šaltinis. Skyriuje apie
Klaudijų
Svetonijus
neskiria krikščionių nuo žydų, įrodymas, kad I a. sąvokos
krikščionys
dar nebuvo, o skyriuje apie Neroną ją naudoja tik mėgdžiodamas
Tacitą
Mito teorija
redaguoti
redaguoti vikitekstą
XVIII ar bent XIX amžiuje atsirado istorikų, išplėtojusių „Kristaus mito teoriją“. Anot teorijų, Jėzus iš Nazareto iš tiesų niekada neegzistavo, o jei ir kada gyveno, tai neturi nieko bendra su krikščionybės įsteigimu ar evangelijose aprašytais įvykiais.
108
Vienas iš argumentų – Jėzaus gimimo ir kitų pagrindinių įvykių aprašymuose tiek daug mitinių elementų, kad pati Jėzaus asmenybė galėjusi būti
mitas
109
Bruno Baueris buvo linkęs vertinti evangelijas kaip visišką fikciją.
110
Vėliau gyvenusio
Alberto Kalthofo
teigimu, Jėzų sukūręs socialinis judėjimas, laukęs žydų Mesijo atėjimo.
111
Arturas Driusas
Jėzuje matė konkrečią senesnę už krikščionybę mito formą.
112
Nepaisant kai kurių istorikų teiginių, kad Jėzaus asmenybė galėjo būti išsigalvota, istoriškai kritišką metodą taikančių Biblijos tyrėjų sutariama, kad istorinis Jėzus išties gyveno nurodomoje vietoje ir nurodomu laiku.
113
114
115
116
117
Išnašos
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Vermes, Geza (1981).
Jesus the Jew: A Historian’s Reading of the Gospels
. Philadelphia: First Fortress. ISBN
978-0-8006-1443-0
Originalas archyvuotas 2020-10-08. Nuoroda tikrinta 2020-10-08.
Jėzus Kristus
Visuotinė lietuvių enciklopedija
, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
McGrath, Alister E. (2006).
Christianity: An Introduction
. John Wiley & Sons. pp. 4–6. ISBN
978-1-4051-0899-7
Originalas archyvuotas 2015-09-10. Nuoroda tikrinta 2015-08-14.
Ehrman, Bart D. (2014).
How Jesus Became God: The Exaltation of a Jewish Preacher from Galilee
. HarperOne. ISBN
978-0-06-177818-6
Powell, Mark A. (1998).
Jesus as a Figure in History: How Modern Historians View the Man from Galilee
. Westminster John Knox Press. ISBN
978-0-664-25703-3
Vermes, Geza (1981).
Jesus the Jew: A Historian’s Reading of the Gospels
. Philadelphia: First Fortress. ISBN
978-0-8006-1443-0
Originalas archyvuotas 2020-10-08. Nuoroda tikrinta 2020-10-08.
Dunn, James D.G. (2013).
The Oral Gospel Tradition
. Wm. B. Eerdmans Publishing. pp. 290–91.
James Orr, ed. (1939). „International Standard Bible Encyclopedia Online“. Wm. B. Eerdmans Publishing Co.
Originalas archyvuotas 2016-08-17. Nuoroda tikrinta 2016-07-30.
Levine, Amy-Jill (2006). „Introduction“. In Levine, Amy-Jill; Allison, Dale C.; Crossan, John D. (eds.).
The Historical Jesus in Context
. Princeton Univ Press. ISBN
978-0-691-00992-6
Originalas archyvuotas 2014-04-10. Nuoroda tikrinta 2020-10-08.
Charlesworth, James H. (2008).
The Historical Jesus: An Essential Guide
. p. 113. ISBN
978-1-4267-2475-6
Originalas archyvuotas 2020-10-08. Nuoroda tikrinta 2017-03-29.
Sanders, Ed P. (1993).
The Historical Figure of Jesus
. Allen Lane Penguin Press. ISBN
978-0-14-192822-7
Originalas archyvuotas 2017-04-18. Nuoroda tikrinta 2020-10-08.
Apd
11,26
Metzger, Bruce M.; Coogan, Michael D. (1993).
Oxford Companion to the Bible
. Oksfordo universiteto leidykla. p.
649
ISBN
978-0-19-974391-9
Lk 3:23
Sanders, Ed P.; Pelikan, Jaroslav J.
„Jesus Christ“
Encyclopædia Britannica
Suarchyvuota
iš originalo 2015-05-03
. Nuoroda tikrinta
2015-06-10
1 Kor 11
Apd 10:37–38 ir Apd 19:4
Bruce, Frederick F. (1988).
The Book of the Acts
. Wm. B. Eerdmans Publishing. p.
362
ISBN
978-0-8028-2505-6
Apd 1:1-11
taip pat užsimenama Pirmame laiške Timotiejui 3:16
Evans (2003), 521–530 psl.
1 Kor 7:10–11, 9:14, 11:23–25, 2 Kor 12:9, 1 Kor 7:10–11; 9:14; 11:23–25, 2 Kor 12:9
Powell, Mark A. (2009).
Introducing the New Testament
. Baker Academic. p.
248
ISBN
9780801028687
Brown (1997), 835–840 psl.
Evans, C.A. (2008).
Exploring the Origins of the Bible
. Baker Academic. p.
154.
Keener, (2009), 56 psl.
Roberts, Mark D. (2007).
Can We Trust the Gospels?: Investigating the Reliability of Matthew, Mark, Luke, and John
. Crossway. p.
58.
ISBN
978-1-4335-1978-9
Suarchyvuota
iš originalo 2015-09-07
. Nuoroda tikrinta
2015-08-14
Licona (2010), 210–221 psl.
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
Funk, Hoover
The Jesus Seminar 1993
, p.
3.
Witherington 1997
, p.
113.
Metzger, Paul L. (2010).
The Gospel of John: When Love Comes to Town
. InterVarsity Press. p.
281.
ISBN
978-0-8308-3641-3
Suarchyvuota
iš originalo 2020-01-25
. Nuoroda tikrinta
2017-09-05
May, Herbert G. ir Bruce M. Metzger. The New Oxford Annotated Bible with the Apocrypha. 1977. „Mark“ pp. 1213–39
Thompson, Frank Charles. The Thompson Chain-Reference Bible. Kirk bride Bible Co & Zondervan Bible Publishers. 1983. pp. 1563–64.
May, Herbert G. and Bruce M. Metzger. The New Oxford Annotated Bible with the Apocrypha. 1977. „Matthew“ pp. 1171–1212.
McGrath 2006
, pp.
4–6.
May, Herbert G. and Bruce M. Metzger. The New Oxford Annotated Bible with the Apocrypha. 1977. „Luke“ pp. 1240–85.
May, Herbert G. and Bruce M. Metzger. The New Oxford Annotated Bible with the Apocrypha. 1977. „John“ pp. 1286–318.
Harris 1985
, pp.
302–10.
Perrotta, Louise B. (2000).
Saint Joseph: His Life and His Role in the Church Today
. Our Sunday Visitor Publishing. pp. 21, 110–12. ISBN
978-0-87973-573-9
Aslan, Reza (2013).
Zealot: The Life and Times of Jesus of Nazareth
. Random House. p. 756. ISBN
978-1-4000-6922-4
Harris, Stephen L. (1985).
Understanding the Bible
. Mayfield, pp. 270–72.
Jn
19:26–27
Mk 6, 3
Biblija, arba Šventasis Raštas
. Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius, 2022.
Liddell, Henry G.; Scott, Robert (1889).
An Intermediate Greek–English Lexicon: The Seventh Edition of Liddell and Scott’s Greek–English Lexicon
. Clarendon Press. p. 797.
Liddell, Henry G.; Scott, Robert (1889).
An Intermediate Greek–English Lexicon: The Seventh Edition of Liddell and Scott’s Greek–English Lexicon
. Clarendon Press. p. 797.
Evans, Craig A. (2001). „Context, family and formation“. In Bockmuehl, Markus N.A. (ed.).
Cambridge companion to Jesus
. Kembridžo universiteto leidykla. 14, 21 psl. ISBN
978-0-521-79678-1
. 2015 m. rugsėjo 7 d. suarchyvuota. Tikrinta 2015 m. rugpjūčio 14 d.
Evangelija pagal Luką
2:28–35
Evangelija pagal Luką
2:41–52
Vermes (1981), 20, 26, 27, 29 psl.
Mt 1, Lk 1
Michėjo knyga 5
Mk 6:3
Pavyzdžiui, Mk 10:47
Mt 13, 55
Biblija, arba Šventasis Raštas
. Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius, 2022.
Bechtel, F. (1907).
„The Brethren of the Lord“
The Catholic Encyclopedia
. New York: Robert Appleton Company.
Peter H. Davids,
The Epistle of James: A Commentary on the Greek Text
(Eerdmans, 1982).
ISBN
978-0-8028-2388-5
Craig A. Evans,
The Bible Knowledge Commentary: John’s Gospel, Hebrews-Revelation
, 260 psl. (Cook Communication Ministries, 2005).
ISBN
0-7814-4228-1
McCartney, Dan G. (2009-11-01).
James
. Baker Exegetical Commentary on the New Testament. Baker Academic.
ISBN
978-0-8010-2676-8
Lk 6, 13-16
Biblija, arba Šventasis Raštas
. Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius, 2022.
Pvz.,
Mt 27, 50-54
Biblija, arba Šventasis Raštas
. Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius, 2022.
Mt 28, 1-10
Biblija, arba Šventasis Raštas.
Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius, 2022.
Mk 16, 14-19
Biblija, arba Šventasis Raštas
. Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius, 2022.
Lk 22:28-30
Schreiner, Thomas R. (2008).
New Testament Theology: Magnifying God in Christ
. Baker Academic. pp.
23–
37.
ISBN
978-0-8010-2680-5
Suarchyvuota
iš originalo 2015-09-10
. Nuoroda tikrinta
2015-08-14
Cross
Livingstone 2005
, Great Schism.
1 Corinthians 15:12–20
„The Letter of Paul to the Corinthians“
Encyclopædia Britannica
Suarchyvuota
iš originalo 2013-05-12
. Nuoroda tikrinta
2013-06-26
Įst 18, 18-19
Biblija, arba Šventasis Raštas
. Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius, 2022.
Iz 53, 4-6
Biblija, arba Šventasis Raštas
. Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius, 2022.
Mch 5:2
Pakartoto Įstatymo 21:23
Iz 53:5
Koranas 61:6
Fasching, Darrell J.; deChant, Dell (2001).
Comparative Religious Ethics: A Narrative Approach
. John Wiley & Sons. pp.
241, 274–75
ISBN
978-0-631-20125-0
Koranas 4:157
Robinson 2005
Lawson 2009
De Smet 2016
, p.
93
Robinson 1991
, pp.
55–57
Lawson 2009
, pp.
129–133
De Smet 2016
, pp.
100–101
Lawson 2009
, pp.
123–129
De Smet 2016
, pp.
101–107
Lawson 2009
, pp.
117–118
Khalidi, Tarif (2001).
The Muslim Jesus: Sayings and Stories in Islamic Literature
. Harvard University Press. p.
12
ISBN
978-0-674-00477-1
Robinson 2005
Glassé, Cyril (2008).
Concise Encyclopedia of Islam
. Rowman & Littlefield. pp.
270–
71.
ISBN
978-0-7425-6296-7
Suarchyvuota
iš originalo 2015-09-07
. Nuoroda tikrinta
2015-08-14
Hitti, Philip K. (1928).
The Origins of the Druze People and Religion: With Extracts from Their Sacred Writings
. Library of Alexandria. p.
37.
ISBN
978-1-4655-4662-3
{{
cite book
}}
ISBN / datos nesuderinamumas (
pagalba
Dana, Nissim (2008).
The Druze in the Middle East: Their Faith, Leadership, Identity and Status
. Michigan University press. p.
17.
ISBN
978-1-903900-36-9
Watson, Francis (2001).
„The quest for the real Jesus“
. Rinkinyje: Bockmuehl, Markus N.A. (red.).
Cambridge companion to Jesus
. Cambridge University Press. pp.
156–
57.
ISBN
978-0-521-79678-1
Suarchyvuota
iš originalo 2015-09-10
. Nuoroda tikrinta
2015-08-14
Evans, C. Stephen (1996).
The historical Christ and the Jesus of faith
. Oksfordo universiteto leidykla. p.
v.
ISBN
978-0-19-152042-6
Delbert, Burkett (2010).
The Blackwell Companion to Jesus
. John Wiley & Sons. p.
1.
ISBN
978-1-4443-5175-0
Ehrman, Bart D. (2003).
Lost Christianities: The Battles For Scripture And The Faiths We Never Knew
. Oxford University Press. pp.
124–
25.
ISBN
978-0-19-518249-1
Suarchyvuota
iš originalo 2020-10-08
. Nuoroda tikrinta
2020-10-08
Rishi Das, Shaunaka (2009-03-24).
„Jesus in Hinduism“
. BBC.
Suarchyvuota
iš originalo 2018-11-25
. Nuoroda tikrinta
2013-06-04
Yogananda, Paramahansa (2008).
Autobiography of a Yogi
. Diamond Pocket Books.
ISBN
978-81-902562-0-9
Suarchyvuota
iš originalo 2015-09-10
. Nuoroda tikrinta
2015-08-14
Beverley, James A. (2011-06-11).
„Hollywood's Idol“
. Christianity Today.
Suarchyvuota
iš originalo 2019-03-29
. Nuoroda tikrinta
2013-05-15
Plg. knygas
Going Home: Jesus And Buddha as Brothers
ir
Living Buddha, Living Christ.
Hutson, Steven (2006).
What They Never Taught You in Sunday School: A Fresh Look at Following Jesus
. City Boy Enterprises. p.
57.
ISBN
978-1-59886-300-0
Suarchyvuota
iš originalo 2015-09-07
. Nuoroda tikrinta
2015-08-14
Pike, Sarah M. (2004).
New Age and neopagan religions in America
. Kolumbijos universiteto leidykla. p.
56
ISBN
978-0-231-12402-7
Bailey, Alice; Khul, Djwhal (2005).
A Treatise on Cosmic Fire
. Lucis Publishing Company. pp.
678, 1150, 1193.
ISBN
978-0-85330-117-2
Suarchyvuota
iš originalo 2020-10-08
. Nuoroda tikrinta
2020-10-08
House, Wayne (2000).
Charts of Cults, Sects and Religious Movements
. Zondervan. p.
262.
ISBN
978-0-310-38551-6
Suarchyvuota
iš originalo 2020-10-08
. Nuoroda tikrinta
2020-05-12
„What Is Scientology's View of Moses, Jesus, Muhammad, The Buddha and Other Religious Figures of the Past?“
. Church of Scientology International.
Suarchyvuota
iš originalo 2018-11-20
. Nuoroda tikrinta
2013-06-13
Theodore, Dr Antony (2019).
Jesus Christ in Love
. Vertė Pradhan, Dr Tapan Kumar. New Delhi: Kohinoor Books.
ISBN
978-8-194-28353-9
. Nuoroda tikrinta
2021-06-13
Schweitzer, Albert (1948).
The Psychiatric Study of Jesus: Exposition and Criticism
. Vertė Joy, Charles R. Boston: Beacon Press.
LCCN
48006488
OCLC
614572512
OL
6030284M
Bundy, Walter E. (1922).
The Psychic Health of Jesus
. New York: The Macmillan Company.
LCCN
22005555
OCLC
644667928
OL
25583375M
Dawkins, Richard
(2008-01-16).
The God Delusion
. Houghton Mifflin Harcourt. p.
284.
ISBN
978-0-547-34866-7
Suarchyvuota
iš originalo 2015-03-27
. Nuoroda tikrinta
2014-12-13
Žižek, Slavoj (2017).
„Christian Atheism“
. YouTube (European Graduate School Video Lectures)
. Nuoroda tikrinta
2022-05-04
{{
cite web
}}
: CS1 priežiūra: skaitiniai pavadinimai: autorių sąrašas (
nuoroda
Ehrman, 12 psl.
Theissen ir Merz, 113–15 psl.
Theissen ir Merz, 90 psl.
Theissen ir Merz, 90 psl.
Theissen ir Merz, 90 psl.
James D.G. Dunn. „Paul’s understanding of the death of Jesus“ in
Sacrifice and Redemption
, redagavo S.W. Sykes (2007 m. gruodžio 3 d.) Kembridžo universiteto leidykla
ISBN
978-0-521-04460-8
35–36 psl.
Jesus Now and Then
pagal Richard A. Burridge ir Graham Gould (2004 m. balandžio 1 d.)
ISBN
978-0-8028-0977-3
p. 34
Jesus
pagal Michael Grant 2004
ISBN
978-1-898799-88-7
200 psl.
The Gospels and Jesus
pagal
Graham Stanton
, 1989
ISBN
978-0-19-213241-3
Oksfordo universiteto leidykla, 145 psl.
Robert E. Van Voorst
Jesus Outside the New Testament: An Introduction to the Ancient Evidence
Eerdmans Publishing, 2000.
ISBN
978-0-8028-4368-5
16 psl.
Literatūra
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Brown, Raymond E. (1997).
An Introduction to the New Testament
. Doubleday.
ISBN
978-0-385-24767-2
Cross, Frank L.; Livingstone, E.A., red. (2005).
The Oxford Dictionary of the Christian Church
. Oxford University Press.
ISBN
978-0-19-280290-3
Suarchyvuota
iš originalo 2019-05-15
. Nuoroda tikrinta
2020-10-08
De Smet, Daniel (2016). „Les racines docétistes de l’imamologie shi‘ite“. Rinkinyje: Amir-Moezzi, Mohammad Ali; De Cillis, Maria; De Smet, Daniel; Mir-Kasimov, Orkhan (red.).
L'Ésotérisme shi'ite, ses racines et ses prolongements – Shi'i Esotericism: Its Roots and Developments
. Bibliothèque de l'Ecole des Hautes Etudes, Sciences Religieuses. 177
t. Turnhout: Brepols. pp.
87–
112.
doi
10.1484/M.BEHE-EB.4.01163
ISBN
978-2-503-56874-4
Evans, Craig A.
(2003).
The Bible Knowledge Background Commentary: Matthew-Luke
. David C. Cook.
ISBN
978-0-7814-3868-1
Funk, Robert W.; Hoover, Roy W.;
The Jesus Seminar
(1993).
The Five Gospels
. Scribner.
ISBN
978-0-0254-1949-0
OCLC
819666252
Harris, Stephen L. (1985).
Understanding the Bible
. Mayfield.
Keener, Craig S. (2009).
The Historical Jesus of the Gospels
. William B. Eerdmans Publishing.
Lawson, Todd (2009).
The Crucifixion and the Qur'an: A Study in the History of Muslim Thought
. Oxford: Oneworld.
ISBN
978-1-85168-635-3
Licona, Michael R. (2010).
The Resurrection of Jesus: A New Historiographical Approach
. InterVarsity Press.
ISBN
978-0-8308-2719-0
Suarchyvuota
iš originalo 2020-02-18
. Nuoroda tikrinta
2015-07-29
McGrath, Alister E. (2006).
Christianity: An Introduction
. John Wiley & Sons. pp.
4–
6.
ISBN
978-1-4051-0899-7
Suarchyvuota
iš originalo 2015-09-10
. Nuoroda tikrinta
2015-08-14
Robertson, A. (1997), Istorinis Kristus
Robinson, Neal (1991).
Christ in Islam and Christianity
. Albany: State University of New York Press.
ISBN
9780791405598
Robinson, Neal (2005). „Jesus“. Rinkinyje: McAuliffe, Jane Dammen (red.).
Encyclopaedia of the Qurʾān
. Brill.
doi
10.1163/1875-3922_q3_EQCOM_00099
Theissen, Gerd; Merz, Annette (1998).
The Historical Jesus
: a Comprehensive Guide
. Fortress Press.
ISBN
978-1-4514-0863-8
Suarchyvuota
iš originalo 2020-08-05
. Nuoroda tikrinta
2020-10-05
Witherington, Ben
(1997).
The Jesus Quest: The Third Search for the Jew of Nazareth
. InterVarsity Press.
ISBN
978-0-8308-1544-9
Suarchyvuota
iš originalo 2020-10-08
. Nuoroda tikrinta
2020-10-08
Vikiteka: Jėzus Kristus
– vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "
Kategorija
Jėzus Kristus
Paslėptos kategorijos:
CS1 klaidos: ISBN data
CS1 priežiūra: skaitiniai pavadinimai: autorių sąrašas
Jėzus Kristus
Pridėti temą