Prancūzija – Vikipedija

Prancūzija – Vikipedija
Pereiti prie turinio
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kitos reikšmės –
Prancūzija (reikšmės)
Prancūzijos Respublika
pranc.
République française
Vėliava
Herbas
Devizas
Laisvė, lygybė, brolybė
Himnas
Marselietė
Prancūzija žemėlapyje
Valstybinė kalba
Prancūzų
Sostinė
ir didžiausias miestas
Paryžius
Valstybės vadovai
Prezidentas
Ministras pirmininkas
Emmanuel Macron
Sébastien Lecornu
Plotas
• Iš viso
% vandens
551 695
km
50
0,86
Gyventojų
2022
Tankis
67
874
000
20
116 žm./km
89
BVP
• Iš viso
• Vienam gyventojui
2022
936,702
mlrd.
44
747
26
Valiuta
Euras
) (
EUR
CFP frankas
(XPF)
Laiko juosta
Vasaros laikas
UTC+1
CET
UTC+2
CEST
Nepriklausomybė
Įkurta
Respublika
Verdeno sutartis
843
m.
rugpjūtis
1792
m.
rugsėjo 22
d.
Interneto kodas
fr
Telefono kodas
+33
Kirčiavimas
Prancūzijà
Prancūzija
pranc.
France
tariama
[fʁɑ̃s]
plačiau
), oficialiai
Prancūzijos Respublika
pranc.
République française
tariama
[ʁepyblik fʁɑ̃sɛz]
plačiau
) – valstybė
Vakarų Europoje
, turinti
užjūrio teritorijų
visame pasaulyje.
Metropolinė Prancūzija
šiaurės rytuose ribojasi su
Belgija
ir
Liuksemburgu
, rytuose – su
Vokietija
ir
Šveicarija
, pietryčiuose – su
Italija
ir
Monaku
, pietvakariuose – su
Ispanija
ir
Andora
. Vakaruose Prancūzija prieina prie
Atlanto vandenyno
Biskajos įlankos
, šiaurėje – prie
Lamanšo
ir
Pa de Kalė
sąsiaurių, pietuose – prie
Viduržemio jūros
Prancūzijos užjūrio departamentai
ribojasi su
Brazilija
ir
Surinamu
Prancūzijos Gviana
), taip pat su
Nyderlandais
Sen Martenas
). Šalies sostinė ir didžiausias miestas –
Paryžius
. Kiti didieji miestai:
Marselis
Lionas
Tulūza
Lilis
Bordo
ir
Nica
Prancūzija yra didžiausia pagal plotą ir antra pagal gyventojų skaičių
Europos Sąjungos
šalis. Bendras Prancūzijos plotas 643 801 km², iš jų atitinkamai
Europinė Prancūzija
551 500 km²,
Užjūrio Prancūzija
92 301 km². Prancūzijos sausumos plotas 640 427 km², iš jo Europinės Prancūzijos 549 970 km², Užjūrio Prancūzijos 90 457 km². Prancūzijai priklausantys vandenys iš bendro ploto užima 3 374 km², iš jų atitinkamai Europinėje Prancūzijoje 1 530 km² ir 1 844 km² Užjūrio Prancūzijoje.
Prancūzija yra viena iš šalių, įkūrusių Europos Sąjungą. Prancūzija yra šešta pagal dydį pasaulio ekonomika, turinti išvystytą pramonę ir paslaugų sektorių, ją kasmet aplanko 83 mln. užsienio turistų. Prancūzija yra
Europos Sąjungos
EBPO
NATO
ESBO
PPO
Frankofonijos
bei
G7
narė. Prancūzija yra viena iš
Jungtinių Tautų
įkūrėjų ir turi nuolatinę vietą
JT Saugumo Taryboje
Istorija
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Pagrindinis straipsnis –
Prancūzijos istorija
Geopolitinė padėtis po
Verdeno sutarties
Pavadinimo kilmė
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Prancūzijos pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio
Francia
, kuris pažodžiui reiškia „frankų žemės“. Yra įvairių teorijų apie
frankų
pavadinimo kilmę.
Prancūzijos valstybės pradžia, iškilimas ir Šimtametis karas
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Nors dabartinės Prancūzijos teritoriją dar antikoje buvo užkariavę romėnai, savarankiška Prancūzijos istorija prasideda
Karoliui Didžiajam
padalinus savo valstybę anūkams. Pagal
Verdeno sutartį
843 m. sudaryta Vakarų Frankų karalystė užėmė panašią dabartinei Prancūzijai teritoriją; nuo X a. šalis pradeda vadintis Prancūzija.
Viduramžių
Prancūzijos istoriją sudaro palaipsninis karaliaus galios stiprėjimas nuolatinėse kovose su didikais, dalyvavimas
kryžiaus žygiuose
eretikų
judėjimų (pvz.,
albigiečių
) persekiojimas, taip pat miestų augimas,
scholastikos
ir
gotikinės architektūros
plėtra.
1337 m. prasidėjo
Šimtametis karas
, kuris su pertraukomis truko beveik šimtą metų. Šis karas buvo paskutinis karaliaus
Karolio VII
žingsnis vienijant Prancūziją – išvijus
anglus
iš prancūziškų žemių buvo galutinai pripažinta karaliaus valdžia ir tarp piliečių atsirado tautinės savimonės jausmas. Karas pasibaigė 1453 m.
Ankstyvieji Naujieji laikai Prancūzijoje (1453−1789 m.)
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Henrikas IV
– pirmasis
Burbonų
karalius Prancūzijoje, Franso Porbuso Jaunesniojo portretas, apie 1610 m.
Prancūzija iš
feodalinės
šalies pasidarė centralizuota valstybe (nors ir su daugybe regioninių skirtumų), organizuota aplink
absoliutinę monarchiją
, kuri rėmėsi Dieviškos karalių teisės doktrina ir valstybinės Bažnyčios parama. Prisijungus
Burgundiją
ir
Bretanę
Prancūzijos valstybė pasiekė savo galios viršūnę.
Kovos su
Habsburgais
, religiniai karai tarp katalikų ir kalvinistų
hugenotų
vėl stipriai sukrėtė šalį. Hugenotai buvo žiauriai persekiojami, net surengtos jų žudynės –
Baltramiejaus naktis
, didikai susiskaldė tarp protestantų
Burbonų
ir katalikų
Gizų
. Karaliui pavyko išnaudoti šiuos prieštaravimus, sustiprinti savo valdžią ir
Henrikas IV
tapo karaliaus valdžios absoliutizmo pradininku.
Didžioji Prancūzijos revoliucija
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Pagrindinis straipsnis –
Didžioji Prancūzijos revoliucija
Prancūzijos revoliucija
prasidėjo 1789 m. liepos 14 d.
Bastilijos
šturmu
Paryžiuje
(dabar tai Prancūzijos nacionalinė šventė). 1792 m. rugpjūtį po Tiuilri rūmų šturmo karalius buvo nuverstas ir
monarchiją
pakeitė
respublika
. Revoliucija įkūnijo kokybinį virsmą socialinėje ir politinėje santvarkoje, perėjimą nuo Senojo režimo (
pranc.
Ancien Régime
) – pusiau feodalinės luominės santvarkos, prie modernios neluominės visuomenės, taip pat nuo
absoliutinės monarchijos
prie
konstitucinės-parlamentinės
santvarkos. Revoliucija tęsėsi iki 1794 m., kartais revoliucijos pabaigos metai pratęsiami ir iki 1799 m., kai buvo įvesta
Napoleono Bonaparto
vienvaldystė.
Napoleono laikai
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Pagrindinis straipsnis –
Napoleonmetis
Napoleonas Bonapartas
, 1812 m. (
Žakas Lui Davidas
1799 m. respubliką į savo valdžią paėmė
Napoleonas Bonapartas
, mėginęs užkariauti visą
Europą
. Per mažiau nei dešimtmetį Napoleonas karais bei sąjungomis užvaldė didžiąją dalį vakarų ir centrinės
Europos
, iki pralaimėjimo
Tautų Mūšyje
1813 metais netoli
Leipcigo
. Vėliau buvo ištremtas į
Elbos salą
, iš kurios 1815 m. pabėgo ir trumpam atgavo valdžią – šis laikotarpis žinomas kaip Šimto Dienų (
pranc.
les Cent Jours
) laikotarpis. Vėliau buvo galutinai nugalėtas
Vaterlo mūšyje
1815 m. kovo 18 d. ir ištremtas į
Šv. Elenos salą
, kur 1821 m. mirė.
Prancūzija XIX−XXI amžiuose
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Po Napoleono valdymo Prancūzijoje restauruota
Burbonų
monarchija, kuri nuversta 1830 m. liepos revoliucijos. Karaliumi tapo
Liudvikas Pilypas
, kuris savo ruožtu buvo nuverstas 1848 m. revoliucijos. Buvo įsteigta antroji respublika, kuri 1852 m. pertvarkyta į imperiją, valdomą
Napoleono III
. 1870−1871 m. Prancūzija pralaimėjo
karą su Prūsija
, jos dalys –
Elzasas
ir rytų
Lotaringija
, buvo aneksuotos susikūrusios
Vokietijos imperijos
. 1870 m. dar karo metu buvo panaikinta imperija ir Prancūzija grįžo prie respublikos valdymo formos.
XX a. pradžioje Prancūzija pasiekė
didžiausią teritorinį išsiplėtimą
, kuomet valdė apie 12 347 000 km² pasaulio teritorijos. Tuo metu tai buvo antroji pagal dydį pasaulio imperija.
Per
Pirmąjį pasaulinį karą
(1914−1918) Prancūzija kariavo
Antantės
sąjungos pusėje prieš Vokietiją ir jos sąjungininkes. Mūšiai vakarų fronte daugiausiai vyko Prancūzijoje, jie pasižymėjo kruvinumu, dažnai naudojant naujas karines technologijas. Žymiausi mūšiai:
Pirmasis Marnos mūšis
Verdeno mūšis
Somos mūšis
Antrasis Marnos mūšis
. Karas baigėsi Antantės pergale, Prancūzija atgavo Elzasą ir Lotaringiją iš Vokietijos.
Prasidėjus
Antrajam pasauliniam karui
(1939–1945 ), 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijos
invazija į Lenkiją
privertė Didžiąją Britaniją ir Prancūziją paskelbti karą. Bet sąjungininkai nepradėjo masinės atakos, o laikėsi gynybines pozicijos, tad karą vadino „Keistuoju karu“ (
pranc.
Drôle de guerre
). 1940 m. gegužės mėnesį prasidėjo
Mūšis dėl Prancūzijos
. Vokietija
okupavo tris penktadalius Prancūzijos
, likusią teritoriją palikdama
Viši režimui
, kuris buvo nacių
marionetinė valstybė
. 1944 m. Prancūzija buvo išvaduota.
Dabartinis Prancūzijos prezidentas –
Emmanuel Macron
Po trumpo laikinos vyriausybės, vadovaujamos
Šarlio de Golio
, valdymo, 1946 m. spalio 13 d. buvo priimta nauja konstitucija ir įkurta
Ketvirtoji Respublika
, kuriai vadovavo parlamentu besiremianti vyriausybė. Per kitus 16 metų iširo Prancūzijos kolonijinė imperija.
Indokinijoje
prancūzai kovojo su nacionalinio išsilaisvinimo judėjimu
Viet Min
ir per
Pirmąjį Indokinijos karą
po Dienbjenfu mūšio prarado visą regioną:
Vietnamas
buvo padalintas į dvi valstybes, o
Laosas
ir
Kambodža
tapo nepriklausomomis valstybėmis. 1958 m. gegužės mėnesį
Alžyre
valdžią užgrobė Prancūzijos armija ir kolonistai, kurie priešinosi nuolaidoms arabų
nacionalistams
. Prancūzų vyriausybė žlugo, o Šarlio de Golio dėka buvo išvengta pilietinio karo. 1962 m. baigėsi
Alžyro karas
, po kurio Alžyras tapo nepriklausomas. Nuo 1958 iki 1969 m. Prancūzijos prezidentu buvo Šarlis de Golis. 1958 m. rugsėjį prancūzai priėmė
Penktosios Prancūzijos Respublikos konstituciją
, susilpninusią prezidento valdžią.
Politinė sistema
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Pagrindinis straipsnis –
Prancūzijos politinė sistema
Nacionalinė Asamblėja Paryžiuje
Prancūzijos Respublika yra
unitarinė valstybė
su stipria
prezidento valdžia
Penktosios Respublikos konstitucija
buvo priimta 1958 m. rugsėjo 28 d. Ji smarkiai padidino prezidento ir
vykdomosios valdžios
galias, atimdama jas iš parlamento. Prezidentas renkamas tiesioginių visuotiniu balsavimu 5 metams.
Vyriausybei
vadovauja prezidento pasiūlytas
ministras pirmininkas
Prancūzijos parlamentas
yra dvejų rūmų įstatymų leidžiamasis organas, apimantis
Nacionalinę Asamblėją
pranc.
Assemblée Nationale
) ir
Senatą
. Nacionalinės Asamblėjos atstovai atstovauja vietinėms rinkimų apygardoms ir yra tiesiogiai renkami 5 metų laikotarpiui. Asamblėja turi galią patvirtinti arba paleisti
ministrų kabinetą
, tad politinė partija ar jų koalicija, turinti daugumą Asamblėjoje, lemia vyriausybės sudarymą.
Senatoriai renkami rinkikų kolegijos 6 metų terminui, perrenkant pusę senatorių kas 3 metai, pradedant nuo 2008 m. rugsėjo. Senato įstatymų leidžiamosios galios yra apribotos; dvejų rūmų nesutarimo atveju Nacionalinė Asamblėja priima galutinį spendimą, išskyrus konstitucinę teisę ir kai kuriais
lois organiques
(įstatymų, tiesiogiai numatytų konstitucijos) atvejais.
Administracinis suskirstymas
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Pagrindinis straipsnis –
Prancūzijos administracinis suskirstymas
Prancūzija suskirstyta į 13
žemyninės Prancūzijos
regionų
régions de France métropolitaine
) ir 5
užjūrio regionus
régions d’outre-mer
); regionus sudaro 96
departamentai
. Taip pat yra kolektyvinės teritorijos (
collectivités territoriales
) bei
Pietų ir Antarkties teritorijos
Europinės Prancūzijos regionai
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Prancūzijos regionai ir departamentai nuo 2016 m.
Pagrindinis straipsnis –
Žemyninė Prancūzija
Žemyniniai regionai ir jų sostinės:
Aukštutinė Prancūzija
Hauts-de-France
Lilis
Bretanė
Bretagne
Renas
Burgundija-Franš Kontė
Bourgogne-Franche-Comté
Bezansonas
Centras-Luaros Slėnis
Centre-Val de Loire
Orleanas
Didieji Rytai
Grand Est
Strasbūras
Il de Fransas
Île-de-France
Paryžius
Korsika
Corse
Ajačas
Luaros kraštas
Pays-de-la-Loire
Nantas
Naujoji Akvitanija
Nouvelle-Aquitaine
Bordo
Normandija
Normandie
Kanas
Oksitanija
Occitanie
Tulūza
Overnė-Rona-Alpės
Auvergne-Rhône-Alpes
Lionas
Provansas-Alpės-Žydrasis Krantas
Provence-Alpes-Côte d’Azur
Marselis
Prancūzijos užjūrio regionai
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Pagrindinis straipsnis –
Prancūzijos užjūrio regionai
Prancūzijos užjūrio regionai
Yra 5 Prancūzijos užjūrio regionai (
régions d’outre – mer
):
Gvadelupė
Guadeloupe
Bas Teras
Martinika
Martinique
For de Fransas
Prancūzijos Gviana
Guyane française
Kajenas
Reunjonas
La Réunion
Sen Deni
Majotas
Mayotte
Mamudzu
Užjūrio valdos
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Prancūzija ir jos užjūrio valdos
Pagrindinis straipsnis –
Prancūzijos užjūrio valdos
5 užjūrio bendrijos (
collectivités d’outre-mer
, Ramiajame ir Atlanto vandenyne):
Prancūzijos Polinezija
Šv. Bartolomėjaus sala
Sen Martenas
Sen Pjeras ir Mikelonas
Volisas ir Futūna
Prancūzijos Pietų Sritys
Terres australes et antarctiques françaises
Geografija
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Pagrindinis straipsnis –
Prancūzijos geografija
Kraštovaizdis
Overnė
regione
Prancūzijos žemyninė dalis, kuri savo teritorijos forma primena šešiakampį, yra 547
030 km², su visomis užjūrio valdomis − 674
843 km². Prancūzijos krantus skalauja
Viduržemio jūra
pietryčiuose ir
Atlanto vandenynas
Biskajos įlanka
) vakaruose. Prancūzija ribojasi su (skliausteliuose − sienos ilgis):
Andora
(56,6 km),
Belgija
(620 km),
Vokietija
(451 km),
Italija
(488 km),
Liuksemburgu
(73 km),
Monaku
(4,4 km),
Ispanija
(623 km) ir
Šveicarija
(573 km). Už
Europos
ribų Prancūzija dar ribojasi su:
Nyderlandais
Nyderlandų Antilais
) Karibų saloje
San Martene
(10 km),
Brazilija
(673 km) kaip ir su
Surinamu
(510 km)
Prancūzijos Gvianos
užjūrio departamente. Pakrančių ilgis – 3427 km (Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros), sausumos sienų ilgis – 4082 km.
Reljefas
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Šamoni
slėnis su fone stūksančiu
Monblanu
, aukščiausiu kalnu
Alpėse
ir Vakarų Europoje
Prancūzijos paviršius ypatingas tuo, jog šalies viduryje vyrauja lygumos, o aukščiausi kalnai driekiasi palei valstybės sienas. Kalnai labai įvairūs, vieni seni ir žemi, kiti − jauni ir aukšti. Senus kalnus ir kai kurias aukštumas (pvz., Bretanės) sudaro kietos kristalinės uolienos. Prancūzijoje taip pat yra
aukščiausia Europoje smėlio kopa
− 102,5 m.
60
% Prancūzijos teritorijos yra ne didesniame aukštyje kaip 250
m. Beveik visą tokią žemę sudaro banguotos lygumos, tarpais su uolienų atodangomis, kalvomis ir dideliais upių slėniais. Anksčiau išilgai Biskajos įlankos buvo neįžengiamos pelkės, bet jos buvo nusausintos ir apsodintos pušimis.
Bretanės
ir
Normandijos
regionai šiaurės vakaruose kalvotesni, jų kranto linijos labai vingiuotos. Likusi dalis kalnuota − stambiausi kalnų masyvai yra
Pirėnai
pietvakariuose,
Centrinis masyvas
ir
Alpės
pietryčiuose. Pietinėje šalies dalyje didelį plotą apima
Centrinis masyvas
, susidaręs prieš 300 milijonų metų ir užimantis 15
% šalies teritorijos, didžiausias aukštis − 1886 m. (
Piui de Sansi
). Šiaurrytinėje šalies dalyje driekiasi
Vogėzų kalnai
, švelniai apvaliomis viršūnėmis. Jiems jau daugiau kaip 200 milijonų metų. Į pietus nuo Vogėzų
Šveicarijos
link tęsiasi
Juros kalnai
Jau 10
000 metų regione nėra veikiančių ugnikalnių, beliko daug užgesusių kūgių, uolienų atodangų ir smailiaviršūnių kalvelių.
Jono
(dešinėje) ir
Senos
(kairėje ir apačioje) upių santaka
Aukščiai:
Žemiausia vieta:
Ronos upės
delta − 2
m,
Aukščiausia vieta:
Monblanas
810
m.
Vandens telkiniai
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Dauguma didžiųjų upių −
Luara
Sena
Garona
Dordonė
− teka į
Atlanto vandenyną
, sudarydamos plačius ir derlingus slėnius, o žiotyse − ilgas
estuarijas
. Šiaurės ir vakarų upės vandeningos ištisus metus, daugelis jų sujungta
kanalais
. Nėra abejonių, kad Prancūzija turi ilgiausia kanalų tinklą visoje Europoje − net 8000
km. Iš
Alpių
Viduržemio jūrą
teka vandeningiausia Prancūzijos upė −
Rona
. Šiaurės rytuose šalies siena teka
Reinas
, šiaurėje yra
Mozelio
Maso
Šeldės
aukštupiai. Dauguma upių prasideda
Centriniame masyve
Alpių
ir
Pirėnų
upės teka giliais slėniais, vandeningiausios vasarą. Upėms kurios teka per lygumas būdinga lietaus vandens mityba, o kurios išteka iš Alpių − sniego ir ledynų tirpsmo.
Didelių ežerų šalyje nėra. Didžiausi ežerai telkšo
Alpėse
, tarp jų ir didžiausiu laikomas
Ženevos ežeras
, tačiau didžioji jo dalis priklauso
Šveicarijai
. Nedideli ežerai telkšo
Alpėse
Centriniame masyve
. Lygumose natūralių ežerų beveik nėra, o
Atlanto vandenyno
pakrantėse,
Garonos žemumoje
, Ronos deltoje gausu druskingų ežerų ir maršų.
Miškingumas
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Sollières-Sardières
miškai,
Natura 2000
saugomas objektas
Miškai
dengia 27
% šalies teritorijos. Dauguma jų auga kalnuose. Šiaurėje ir vakaruose būdingi plačialapių miškai, kuriuose auga
kaštonai
ąžuolai
beržai
liepos
bukai
, aukščiau kalnuose auga ir spygliuočiai. Pietiniuose regionuose auga
palmės
pinijos
, citrusiniai krūmai. Laukinės gyvūnijos išlikę nedaug, tik Alpėse dar sutinkamos
lapės
elniai
stirnos
, miškuose yra
šernų
. Gausu paukščių, Prancūzijos pakrančių maršose susirenka gausūs būriai praskrendančių paukščių.
Europinėje Prancūzijoje yra įsteigti 6 nacionaliniai parkai, dar 3 yra jos užjūrio valdose (Prancūzijos Gvianoje, Reunjone ir Gvadelupoje). Taip pat įvairiuose šalies regionuose įsteigti regioniniai parkai.
Klimatas
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Didžioji Prancūzijos dalis yra vidutinių platumų klimato zonoje. Pietrytinėje šalies dalyje vyrauja
subtropinis Viduržemio jūros klimatas
. Nors ten lietinga žiema ir sausa vasara, didžiosios Prancūzijos dalies klimatas priklauso nuo vietos ir
reljefo
, taip pat didelę įtaką daro Šiaurės Atlanto srovė. Apskritai beveik visoje Prancūzijoje klimatas yra švelnus. Vidutinė metinė temperatūra yra tarp 10
°C (šalies šiaurėje,
Lotaringijoje
Žuroje
Alpėse
ir žemiau) ir 16
°C (
Viduržemio jūros
pakrantėje,
Korsikoje
).
Aljė
departamento peizažas
Klimato
skirtumus galima pamatyti skirtingose šalies dalyse. Šiaurės vakaruose, ypač
Normandijoje
ir Bretanėje, vyrauja
jūrinis klimatas
. Žiemos yra švelnios ir dažnai be sniego. Vasaros yra gana vėsios ir drėgnos. Šiaurės rytuose vyrauja daugiau žemyninės oro srovės. Ypač
Lotaringijoje
ir
Vogėzų kalnuose
, žiemos gali būti šaltos.
Reino
ir
Mozelio
upių slėniuose klimatas yra tinkamas vyno gamybai. Prancūzijos centre kritulių kiekis yra nedidelis. Vasaros ir žiemos temperatūrų skirtumas nėra toks didelis, kaip Rytų Europoje. Ganėtinai vėsesnė temperatūra yra
Centriniame masyve
. Pietvakariuose klimatą lemią
Atlanto vandenynas
, kuris yra drėgnas, bet ganėtinai šiltas ir saulėtas. Vasaros yra ganėtinai sausos. Žiema ir rudenį iškrenta daugiau kritulių. Pietryčiuose vyrauja
Viduržemio jūros klimatas
. Žiemos būna lietingos, taip pat šiame regione vyrauja kitokia augmenija. Vasara gali užklupti
sausra
Ekonomika
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Pagrindinis straipsnis –
Prancūzijos ekonomika
La Défense
yra svarbiausias Paryžiaus verslo ir finansų centras
Prancūzija priklauso pirmaujantiems pramoniniams kraštams. Turėdama 1744,4 mlrd. dolerių
BVP
(2003) Prancūzija yra šešta pagal dydį pasaulio ekonomika, po
JAV
Japonijos
Vokietijos
Kinijos
ir
Jungtinės Karalystės
Pasaulio prekybos organizacijos
duomenimis, Prancūzija pagal
eksporto
apimtis 2003 m. užėmė penktą vietą. Bendrasis vidaus produktas augo nuo 1995 iki 2005 m. kasmet vidutiniškai 2,1
%, o 2005 m. pasiekė 1689,4 mlrd. Palyginant su
Europos Sąjungos
BVP, pagal
perkamosios galios paritetą
, Prancūzija pasiekė 111,4 indeksą (ES-25: 100) (2003 m.).
90
% jos ploto dirbama, todėl ji pirmaujanti šalis
žemės ūkio
produkcijos srityje. Prancūzija taip pat yra stambi
pramoninė
valstybė, turinti aukštos kvalifikacijos darbo jėgą. Valstybinis
minimalus darbo užmokestis
užtikrina darbuotojams 8,71
€ valandinį užmokestį.
10
Vienas iš penkių prancūzų dirba ir gyvena kaime. Pagrindinių pramonės šakų, ypač energetikos pramonė, iki šiol yra kontroliuojama valstybės. Prancūzija yra svarbi
branduolinės energijos
gamintoja. Šalyje apie 80
% elektros energijos yra pagaminama atominėse elektrinėse. Taip Prancūzija, šalia
Lietuvos
, 2005 m. pradžioje pagamino didžiausią procentą branduolinės energijos pasaulyje.
Vyno gamyba
yra viena iš svarbiausių Prancūzijos pramonės šakų. Taip pat joje yra išplėtota sunkioji,
chemijos pramonė
, gaminami automobiliai, lėktuvai, tanklaiviai. Garsėja vaistų, parfumerijos, kosmetikos, tekstilės, galanterijos prekėmis.
Turizmas
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Eifelio bokštas yra lankomiausias paminklas pasaulyje, Paryžiaus ir viso Prancūzijos simbolis
Turizmas
yra taip pat labai svarbi pramonės šaka. Šalį 2018 m. aplankė 89,4 mln. užsienio turistų.
11
Prancūzija yra labiausiai turistų lankoma pasaulio šalis, po jos eina Ispanija (83,5 mln. 2019 m.) ir
Jungtinės Amerikos Valstijos
(79,3 mln. 2019 m.). Turistus šalis traukia savo miestais (ypač turistų lankomas yra
Paryžius
), paplūdimiais, pajūrio kurortais, slidinėjimo kurortais ir kaimo regionais, kuriuose žmonės grožisi jų grožiu ir ramybe. Į
Aukštutinių Pirėnų departamento
miestą
Lurdą
taip pat atvyksta religiniai piligrimai, kurių čia per metus apsilanko apie kelis milijonus. Labiausiai turistų lankomos vietos (pagal 2017 reitingą
12
lankytojų per metus) yra: „Disneyland Paris“ (14,8 mln.),
Luvras
(8 mln.),
Versalio rūmai
(7,7 mln.),
Eifelio bokštas
(6,2 mln.),
Žoržo Pompidu centras
(3,3 mln.),
Orsė muziejus
(3,1 mln.).
Gyventojai
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Pagrindinis straipsnis –
Prancūzijos gyventojai
Gyventojų tankumas pagal 1999 m. surašymą. Visos teritorijos rodomos tuo pačiu
masteliu
Pagal gyventojų skaičių Prancūzija užima trečiąją vietą Europoje po
Rusijos
bei
Vokietijos
ir devynioliktą vietą pasaulyje. Priešingai nei daugelyje Europos valstybių, 2009 m. duomenimis, gimstamumas Prancūzijoje yra smarkiai didesnis nei mirtingumas, todėl gyventojų skaičius didėja ne tik dėl imigracijos, bet ir dėl natūralaus prieaugio.
13
Pasak 2009 m. apskaičiavimų,
vidutinė gyvenimo trukmė
šalyje yra 80,98 ir pagal šį rodiklį valstybė užima aštuntą vietą pasaulyje.
14
14 metų ir jaunesni žmonės sudaro 18,6
% Prancūzijos populiacijos, o vyresni nei 65 m. − 16,4
%.
Nuo priešistorinių laikų Prancūzija buvo prekybos, migracijų bei įsiveržimų kryžkelėje. Keturios pagrindinės Europos etninės grupės –
prokeltai
keltai
galai
bei
bretonai
),
lotynai
ir
germanai
frankai
burgundai
vikingai
vestgotai
) maišėsi tarpusavyje. Be to nuo XIX a. plūstelėjo nauja migrantų banga, daugiausia tai buvo
italai
ispanai
belgai
portugalai
lenkai
armėnai
, taip pat
žydai
iš
Rytų Europos
Po antrojo pasaulinio karo prasidėjo gana didelė imigracija iš trečiojo pasaulio šalių, ypač daug žmonių atvyko iš buvusių Prancūzijos kolonijų. Pažymėtina ir tai, jog imigrantai iš kitų Europos valstybių daug greičiau integruojasi į valstybės ekonominį, kultūrinį bei socialinį gyvenimą, nei trečiojo pasaulio atvykėliai. 2004 m. iš viso į Prancūziją imigravo 140 033 žmonės. Iš jų 90 250 buvo iš Afrikos ir 13 710 − iš Europos. Migracijų bangos Prancūziją padarė viena iš etniškai įvairiausių šalių
Europoje
. Valstybėje gyvena maždaug 6 milijonai
šiaurės Afrikiečių
ir 2,5 milijono
juodaodžių
. Taip pat yra apskaičiuota, kad Prancūzijoje gyvena maždaug 4,9 milijono užsienyje gimusių emigrantų, iš kurių 2 milijonai turi Prancūzijos pilietybę.
Kalbos
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Nuo 1992 m. vienintelė oficiali kalba šalyje yra
prancūzų
. Neskaitant
nykštukinių šalių
, Prancūzija yra vienintelė vakarų Europos šalis, turinti tik vieną oficialiai pripažintą kalbą. Nepaisant to, valstybėje yra vartojamos 77 regioninės kalbos. Dar neseniai valdžia skatino šių kalbų nenaudoti, bet dabar jos yra netgi mokomos kai kuriose mokyklose. Pasak 1999 m. apklausos, prancūzų kalba yra gimtoji 86
% šalies suaugusiųjų. Tarp nepilnamečių procentas yra didesnis, nes daugelis imigrantų savo vaikus moko būtent prancūzų, o ne savo gimtosios kalbos.
Pasak 2005 m. apklausos, 36
% Prancūzijos gyventojų gali susikalbėti
angliškai
, 13
% −
ispaniškai
ir 8
% −
vokiškai
15
Į šiuos duomenis neįtraukti gyventojai, kuriems šios kalbos yra gimtosios. Populiariausios imigrantų kalbos yra
armėnų
portugalų
italų
ir
ispanų
Reimso katedra
Religija
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Pasak 2007 m. apklausos, 51
% Prancūzijos gyventojų yra
katalikai
, 31
% −
agnostikai
arba
ateistai
, 10
% − kitų religijų atstovai, 4
% −
musulmonai
, 3
% −
protestantai
, 1
% −
budistai
, 1
% −
judėjai
. Anot 2005 m. apklausos, 34
% Prancūzijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 27
% „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 33
% „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“.
16
Pagal šiuos duomenis, Prancūzija yra viena iš mažiau religingų Europos Sąjungos valstybių ir turi patį didžiausią netikinčių jokiais dievais, dvasiomis ir dvasinėmis energijomis žmonių procentą. Pasak kito tyrimo, atlikto 2006 m., 32
% šalies gyventojų save laiko ateistais ir dar 32
% teigia, kad jie yra „skeptiškai žiūri į Dievo egzistenciją, bet nėra ateistai“.
17
Miestai
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Pagrindinis straipsnis –
Sąrašas:Prancūzijos miestai
Didžiausias šalies miestas yra Paryžius, kurio aglomeracijoje gyvena apie 12 mln. žmonių (
Il de Fransas
). Kitas stambias aglomeracijas, turinčias daugiau nei 1 mln. gyventojų, sudaro
Marselis
Lilis
ir
Lionas
. Dešimt didžiausiu Prancūzijos miestų (dešinėje pusėje aglomeracijos) pagal gyventojų skaičių 2006 m.:
Lionas
Vieta
Pavadinimas
Miestas (gyv.)
Aglomeracija (gyv.)
1.
Paryžius
2 181 371
10 142 977
2.
Marselis
839 043
1 418 481
3.
Lionas
472 305
1 417 463
4.
Tulūza
437 715
850 873
5.
Nica
347 060
940 017
6.
Nantas
282 853
568 743
7.
Strasbūras
272 975
638 370
8.
Monpeljė
251 634
9.
Bordo
232 260
803 117
10.
Lilis
226 014
1 016 205
Kultūra
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Pagrindinis straipsnis –
Prancūzijos kultūra
Prancūzo
Klodo Monė
paveikslas „
Įspūdis, saulėtekis
“ (
Impression, soleil levant
), iš kurio pavadinimo kilo sąvoka
impresionizmas
Prancūzijos kultūra yra viena įtakingiausių
Europos
kultūrų, kurios vaidmuo sustiprėjo
viduramžiais
ir ypač XVII a. madas ir taisykles Europai diktavo
Paryžius
, kuris išlaiko mados ir meno sostinės reputaciją iki šių dienų. Tuo metu susisiekimo, aristokratų ir paprasčiausiai išsilavinusių žmonių bendravimo kalba tapo
prancūzų
. Intelektualinis Prancūzijos gyvenimas klesti jau nuo XVIII a.
enciklopedininkų
laikų. XIX ir XX a. sandūroje Prancūzijoje atsirado meno judėjimas −
impresionizmas
Prancūzijoje gimė ir kūrė tokie žymus žmonės kaip:
rašytojai
Aleksandras Diuma
Viktoras Hugo
Žiulis Vernas
Moljeras
Deni Didro
Marselis Prustas
Šarlis Pero
filosofai
Rene Dekartas
Volteras
Blezas Paskalis
Anri Bergsonas
Žanas Fransua Liotardas
Šarlis Monteskjė
mokslininkai
Lui Pasteras
Pjeras Ferma
Žanas Fransua Šampoljonas
keliautojai
Žakas Kartje
Adolfas Žoanas
Lui Antuanas de Bugenvilis
menininkai
Edgaras Dega
Gustavas Dorė
architektai
Gustavas Eifelis
Filiberas Delormas
Le Korbiuzjė
dailininkai
Anri de Tuluz Lotrekas
Eduardas Manė
Klodas Monė
Polis Sezanas
kompozitoriai
Šarlis Kamilis Sen Sansas
Šarlis Guno
Žoržas Bizė
Literatūra
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Aleksandras Diuma
Pagrindinis straipsnis –
Prancūzų literatūra
Viduramžiais
, atskiruose Prancūzijos regionuose autoriai rašė savo stiliumi ir gramatika. Svarbus XVI a. rašytojas buvo
François Rabelais
kuris plėtojo prancūzų kalbos žodyną ir metaforas. XVII a.
pjeses
rašė
Pjeras Korneilis
Žanas Rasinas
Moljeras
. Filosofines ir moralines knygas rašė
Blezas Paskalis
Renė Dekartas
, kurios paveikė aristokratiją.
Prancūzų literatūra ir poezija klestėjo
XVIII
ir XIX a. XVIII a. garsiausi autoriai buvo
Volteras
Deni Didro
ir
Žanas Žakas Ruso
Šarlis Pero
buvo vaikų istorijų rašytojas. Žymiausi jo darbai: „Batuotas katinas“, „Pelenė“, „Miegančioji gražuolė“. Garsiausi XIX a., gerai žinomi autoriai ir jų kūriniai Prancūzijoje ir už jos ribų, buvo
Viktoras Hugo
(„
Paryžiaus katedra
“),
Aleksandras Diuma
(„
Trys muškietininkai
“ ir „
Grafas Montekristas
“) ir
Žiulis Vernas
(„
Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu
“).
Kinas
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Afiša, reklamuojanti brolių Liumjerų kino filmų peržiūros seansą, 1895 m.
Pagrindinis straipsnis –
Prancūzijos kinas
Prancūzija turi stiprius istorinius ryšius su kinu. 1895 m. kiną išrado prancūzai broliai
Ogiustas ir Lui Liumjerai
18
Prancūzijoje paprastai sukuriama daugiausiai kino filmų iš visų Europos šalių.
19
20
Kanų kino festivalis
yra vienas reikšmingiausių ir garsiausių kino festivalių pasaulyje.
21
Prancūzijoje gimė keli svarbūs kino judėjimai, tarp jų
Naujoji banga
. Šalyje dirba ne tik garsūs prancūzų režisieriai, bet ir menininkai iš kitų Europos bei pasaulio valstybių, todėl Prancūzijos kinas neretai persipina su kitų šalių kinematografija. Prancūzų kino kūrėjai taip pat padarė nemažą įtaką kitų šalių kinui.
Prancūzijos kino teatruose dominuoja
Holivudo
filmai, tačiau lyginant su kitomis Vakarų pasaulio šalimis (išskyrus JAV), Prancūzijoje pajamos, gaunamos iš amerikietiškų filmų, sudaro mažiausią visų kino teatrų pajamų dalį – 50,1
% (palyginimui, Vokietijoje – 77,3
%, Japonijoje – 69,4
%.
22
Pajamos iš prancūziškų filmų sudaro 34,8
% visų Prancūzijos kino teatrų pajamų – geriausias nacionalinio kino rezultatas iš visų išsivysčiusių šalių (išskyrus JAV; palyginimui Ispanijoje – 13,7
%, JK – 8,3
%.
22
Triumfo arka
Architektūra
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Nėra atskiros prancūziškos architektūros, ji vystėsi kartu su kitomis kaimyninėmis Europos šalimis. Prancūzijoje yra statinių iš įvairių epochų ir laikotarpių kaip
Romos imperijos
laikų,
romanikos
gotikos
renesanso
baroko
rokoko
ampyro
ir
modernistinių
Dailė
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Prancūzijos renesanso dailė XVI a. pradėjo vystytis veikiama italų ir flamandų dailininkų įtakos, kuriuos kvietėsi Prancūzijos karaliai. Prancūzijoje gyvenimo pabaigoje gyveno ir mirė
Leonardas da Vinčis
. Svarbiausiais prancūzų renesanso tapytojais vadinami
Žanas Klujė
ir jo sūnus
Fransua
. XVII a. garsiausiais Prancūzijos klasikinio baroko dailininkais buvo Italijoje kūrę
Nikola Pusenas
ir
Klodas Lorenas
. Prancūzijoje kūrė
Simonas Vujė
Žoržas de La Turas
. XVII a. pabaigoje Prancūzijos dailėje didelę reikšmę turėjo pirmasis Liudviko XIV oficialus dailininkas
Šarlis Lebrenas
XVIII a. Prancūzijoje išsivystė
rokoko
stilius, kurio garsiausiai atstovais buvo
Antuanas Vato
Fransua Bušė
Žanas Šardenas
Žanas Onorė Fragonaras
. Populiaria XVIII a. tapytoja moterimi buvo
Elizabet Vižė Lebren
. XVIII a. pabaigoje napoleoninės eros klasicizmo reikšmingiausiu dailininku buvo
Žakas Lui Davidas
, XIX a. klasikinės dailės tradicijas pratęsė
Ž. O. D. Engras
. Ryškiais XIX a. pradžios prancūzų romantizmo kūrėjais buvo
Eženas Delakrua
ir
Teodoras Žeriko
. XIX a. viduryje suklestėjo prancūzų realistinė tapyba, kūrė
Gustavas Kurbė
Kamilis Koro
ir
Barbizono mokyklos
tapytojai. XIX a. Prancūzijos
akademizmo
garsiais tapytojais buvo
Viljamas Adolfas Bugro
Aleksandras Kabanelis
Žanas Leonas Žeromas
Luvras
Paryžiuje XXI a. pradžioje buvo lankomiausiu pasaulio meno muziejumi
Delakrua
paveikslas „
Laisvė barikadose
“ (1830 m.)
XIX a. pabaigoje Prancūzijoje susiformavo impresionistinė dailė, kurios garsiausiais atstovais buvo
Eduaras Manė
Klodas Monė
Ogiustas Renuaras
Kamilis Pisaro
Edgaras Dega
. Po to sekė neoimpresionistinė dailės fazė, kurią atstovavo
Žoržas Sera
, bei postimpresionistiniai tapytojai
Polis Sezanas
Polis Gogenas
ir
Anri de Tuluz Lotrekas
. XIX a. pabaigoje kūrė primityvistas
Anri Ruso
, simbolistinės krypties tapytojai (
Odilonas Redonas
Gustavas Moro
ir
nabių
grupės dailininkai). Tuo metu iškilo Prancūzijos skulptūros menas. Skulptorius
Ogiustas Rodenas
tapo garsiausiu moderniųjų laikų Europos skulptoriumi, garsėjo skulptoriai
Aristidas Majolis
Antuanas Burdelis
XX a. pirmojoje pusėje Paryžius tapo pasaulio meno centru. Jame susiformavo modernistinio meno srovės
fovizmas
kubizmas
siurrealizmas
. Daug Prancūzijos XX a. dailininkų vertinami vienais reikšmingiausių XX a. menininkų. Tai
Anri Matisas
Žoržas Brakas
Marselis Diušanas
Roberas Delonė
Fransis Pikabija
Fernanas Ležė
Morisas Utrilo
ir kiti. Po antrojo pasaulinio karo Paryžiaus reikšmė meno pasaulyje sumenko. XX a. antroje pusėje Prancūzijos dailę atstovavo
Balthus
Žanas Diubufė
Ivas Kleinas
Nikė de San Fal
Paryžiuje įsikūręs lankomiausias pasaulio meno muziejus −
Luvras
. Kiti vieni populiariausių muziejų:
Orsė muziejus
ir
Pompidu centras
Paryžiuje.
Muzika
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Prancūzija ilgai buvo laikoma
Europos
meno
ir
muzikos
centru. Šalis turi įvairią vietinę liaudies muziką, taip pat stilius, kuriuos sukūrė imigrantai iš
Afrikos
Lotynų Amerikos
ir
Azijos
. Paryžiaus Dievo Motinos katedroje XII a. pabaigoje dirbo vieni iš anksčiausiai vardais žinomų Europos kompozitorių
Leoninas
ir
Perotinas
. XIV a. garsėjo poetas ir kompozitorius
Gijomas de Mašo
Vienas iš žymiausių pasaulio kompozitorių –
Šarlis Kamilis Sen Sansas
Klasikinės muzikos srityje, Prancūzijoje kūrė daug žymių kompozitorių. XVII a. svarbiausiu Prancūzijos baroko kompozitoriumi buvo iš Italijos kilęs
Žanas Batistas Liuli
. Po jo garsiais baroko kompozitoriais buvo
Markas Antuanas Šarpantjė
Fransua Kuperenas
Žanas Filipas Ramo
. XIX a.
romantizmo
epochos metu iš Prancūzijos iškilo keletas garsių kompozitorių. Tai
Hektoras Berliozas
Žoržas Bizė
Šarlis Guno
Žakas Ofenbachas
Kamilis Sen Sansas
Danielis Oberas
Žiulis Masnė
Emanuelis Šabrijė
Leo Delibas
. Prancūzijoje kūrė iš Italijos kilęs
Luidžis Kerubinis
ir iš Belgijos kilęs
Sezaras Frankas
. XIX ir XX a. sandūroje kūrė
Klodas Debiusi
Morisas Ravelis
Gabrielis Forė
Erikas Sati
Polis Diuka
. XX a. elektroninės muzikos pionieriumi buvo
Edgaras Varezas
, išgarsėjo kompozitoriai
Fransis Pulenkas
Olivjė Mesianas
Pjeras Bulezas
Šiuolaikinė populiarioji muzika yra prancūzų
hip hopas
elektroninė muzika
ir
popmuzika
. Vienas žinomiausių prancūzų
elektroninės muzikos
atlikėjų yra
Žanas Mišelis Žaras
, kurio muzika pasiekė plačią prancūzų auditoriją. Prancūzų elektroninės muzikos atlikėjai „
Air
“, „
Daft Punk
“,
Laurent Garnier
David Guetta
, „
Stromae
“ ir „
Justice
“ sulaukė sėkmės tiek lokaliu, tiek tarptautiniu mastu. Dainininkės
Mylène Farmer
Patricia Kaas
Nolwenn Leroy
gerai žinomos frankofoniškame pasaulyje.
Sportas
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Prancūzijoje 1938 m. vyko
III pasaulio futbolo čempionatas
, 1960 m. –
I Europos futbolo čempionatas
, 1984 m. –
VII Europos futbolo čempionatas
, 1998 m. –
XVI pasaulio futbolo čempionatas
, 2016 m.
XV Europos futbolo čempionatas
Taip pat skaityti
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Prancūzijos ryšiai
Prancūzijos transportas
Prancūzijos ginkluotosios pajėgos
Prancūzijos ir Lietuvos tarptautiniai santykiai
Prancūzijos šventės
Prancūzijos sportas
Žemyninė Prancūzija
Prancūzijos užjūrio valdos
Prancūzijos Pietų Sritys
Pastabos
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Su visomis užjūrio valdomis − 643 801 km² (42 vt.)
Visa Prancūzijos Respublika, išskyrus užjūrio teritorijas Ramiajame vandenyne.
Prancūzijos užjūrio teritorijos tik Ramiajame vandenyne.
Vasaros laikas yra naudojamas tik
žemyninėje Prancūzijoje
ir
Sen Pjere ir Mikelone
Be
.fr
, Prancūzijos užjūrio departamentuose ir teritorijose naudojami keli kiti interneto TLD kodai: .re, .mq, .gp, .tf, .nc, .pf, .wf, .pm, .gf ir .yt. Prancūzija taip pat naudoja
.eu
, bendrą su kitomis Europos Sąjungos narėmis. Kataloniškai kalbančiose teritorijose yra naudojamas .cat.
Užjūrio regionai yra Prancūzijos telefono numeracijos plano dalis, tačiau jie turi savo tel. kodus:
Gvadelupa
+590;
Martinika
+596;
Prancūzijos Gviana
+594,
Reunjonas
ir
Majotas
+262;
Sen Pjeras ir Mikelonas
+508. Užjūrio teritorijos nėra Prancūzijos telefono numeracijos plano dalis; jų tel. kodai yra:
Naujoji Kaledonija
+687,
Prancūzijos Polinezija
+689;
Volisas ir Futūna
+681.
Prancūzijos Gviana
Pietų Amerikoje
Gvadelupa
ir
Martinika
Karibų jūroje
Reunjonas
ir
Majotas
Indijos vandenyne
, prie Afrikos krantų. Visi penki yra laikomi
vientisomis Prancūzijos dalimis
. Prancūzija taip pat apima
Sen Pjerą ir Mikeloną
Šiaurės Amerikoje
Šv. Bartolomėjaus salą
ir
Sen Marteną
– Karibuose,
Prancūzijos Polineziją
Naująją Kaledoniją
Volisą ir Futūną
bei
Klipertono salą
Ramiajame vandenyne
, ir
Prancūzijos Pietų ir Antarkties sritis
Šaltiniai
redaguoti
redaguoti vikitekstą
„Table 3: Population by sex, rate of population increase, surface area and density“
(PDF)
Demographic Yearbook
. United Nations Statistics Division. 2012
. Nuoroda tikrinta
2017-09-04
„Surface water and surface water change“
. Organisation for Economic Co-operation and Development (OECD)
. Nuoroda tikrinta
2020-10-11
„Demography – Population at the beginning of the month – France“
Insee
. 2022-06-30
. Nuoroda tikrinta
2022-07-20
„World Economic Outlook Database, October 2021“
imf.org
. International Monetary Fund
. Nuoroda tikrinta
2022-02-25
Pasaulio vietovardžių žodynas.
– Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (
VLKK versija
cia.gov /
France
Archyvuota kopija
2026-01-18 iš
Wayback Machine
projekto.
; The World Factbook
„La dune du Pilat a perdu près de 4 mètres de hauteur en un an“
Le Parisien
. „La dune culminait à 102,5 m à la mi-mai, soit l’altitude la plus basse depuis 2009, relève ce jeudi l’Observatoire de la côte aquitaine.“
Prancūzija
Lietuviškoji tarybinė enciklopedija
, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris
Eurostat News Release 63/2006: Regional GDP per inhabitant in the EU 25
Archyvuota kopija
2008-03-07 iš
Wayback Machine
projekto.
Institut National de la Statistique et des Études Économiques:
Montant du salaire minimum interprofessionell de croissance (SMIC)
„UNWTO World Tourism Barometer and Statistical Annex, December 2020 | World Tourism Organization“
18
{{
cite journal
}}
Citatai journal privalomas
journal=
pagalba
CŽV pasaulio faktų knyga: Prancūzija
Archyvuota kopija
2018-12-24 iš
Wayback Machine
projekto.
Archyvuota kopija
2012-05-22 iš
Wayback Machine
projekto.
(Angliškai)
Europeans and their Languages
(14 psl.)
„(Angliškai) Eurobarometer on Social Values, Science and technology 2005 - 9 puslapis“
(PDF)
Religious Views and Beliefs Vary Greatly by Country
Archyvuota kopija
2013-07-23 iš
Wayback Machine
projekto.
, Financial Times/Harris Poll, December 2006
Encyclopaedia Britannica.
Lumière brothers
(Nuoroda tikrinta 2011-04-01)
David Hancock
Global film production
European Audiovisual Observatory (Nuoroda tikrinta 2011-04-01)
Analysis of the UIS International Survey on Feature Film Statistics
UNESCO Institute of Statistics (Nuoroda tikrinta 2011-04-01)
Cannes Film Festival
Archyvuota kopija
2012-06-10 iš
Wayback Machine
projekto.
– www.whatsonwhen.com (Nuoroda tikrinta 2011-04-01)
Cinéma et diversité culturelle: le cinéma indépendant face à la mondialisation des industries culturelles
» – Erudit.org
Nuorodos
redaguoti
redaguoti vikitekstą
Internetinė svetainė apie Prancūziją
Archyvuota kopija
2008-05-25 iš
Wayback Machine
projekto.
(anglų, ispanų, prancūzų ir vokiečių k.)
Prancūzijos gidas: informacija turistams
Archyvuota kopija
2015-06-17 iš
Wayback Machine
projekto.
angl.
Internetinė svetainė apie Prancūzijos kultūrą
Archyvuota kopija
2007-07-17 iš
Wayback Machine
projekto.
pranc.
Vikisritis:
Prancūzija
Sužinokite daugiau kituose
Vikimedijos
projektuose
Puslapis projekte
Vikiteka
Prancūzija
Puslapis projekte
Vikižodynas
Prancūzija
Puslapis projekte
Vikicitatos
Prancūzija
Puslapis projekte
Vikiknygos
Prancūzija
Puslapis projekte
Vikišaltiniai
Prancūzija
Šalių sąrašas
Europa
Airija
Albanija
Andora
Armėnija
Austrija
Azerbaidžanas
Baltarusija
Belgija
Bosnija ir Hercegovina
Bulgarija
Čekija
Danija
Estija
Graikija
Gruzija
Islandija
Ispanija
Italija
Jungtinė
Karalystė
Juodkalnija
Kazachstanas
Kroatija
Latvija
Lenkija
Lichtenšteinas
Lietuva
Liuksemburgas
Malta
Moldavija
Monakas
Norvegija
Nyderlandai
Portugalija
Prancūzija
Rumunija
Rusija
San
Marinas
Serbija
Slovakija
Slovėnija
Suomija
Šiaurės Makedonija
Švedija
Šveicarija
Turkija
Ukraina
Vatikano
Miestas
Vengrija
Vokietija
Kiti politiniai vienetai
Abchazija
Azorai
Arcachas
Čečėnija
Džersis
Gernsis
Gibraltaras
Farerų salos
Kosovas
Padniestrė
Pietų
Osetija
Sylendas
Svalbardas
Europos Sąjunga
Simboliai
Europos vėliava
Europos Sąjungos himnas
Europos Sąjungos šūkis
Europos diena
Istorija
Pirmtakai
Europos anglių ir plieno bendrija
Europos ekonominė bendrija
Europos Bendrija
Europos atominės energijos bendrija
Sutartys
Briuselio sutartis
Paryžiaus sutartis
Romos sutartis
Šengeno sutartis
Suvestinis Europos aktas
Mastrichto sutartis
Lisabonos sutartis
Institucijos
Europos Parlamentas
Europos Vadovų Taryba
Europos Sąjungos Taryba
Europos Komisija
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas
Europos Centrinis Bankas
Europos Audito Rūmai
Valstybės narės
Airija
Austrija
Belgija
Bulgarija
Čekija
Danija
Estija
Graikija
Ispanija
Italija
Kipras
Kroatija
Latvija
Lenkija
Lietuva
Liuksemburgas
Malta
Nyderlandai
Portugalija
Prancūzija
Rumunija
Slovakija
Slovėnija
Suomija
Švedija
Vengrija
Vokietija
Šiaurės Atlanto sutarties organizacija
Valstybės narės
Albanija
Belgija
Bulgarija
Čekija
Danija
Estija
Graikija
Islandija
Ispanija
Italija
Jungtinė Karalystė
JAV
Juodkalnija
Kanada
Kroatija
Latvija
Lenkija
Lietuva
Liuksemburgas
Nyderlandai
Norvegija
Portugalija
Prancūzija
Rumunija
Slovakija
Slovėnija
Suomija
Šiaurės Makedonija
Švedija
Turkija
Vengrija
Vokietija
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Šis straipsnis įtrauktas į
Vertingų straipsnių
kategoriją.
Rodomas puslapis "
Kategorijos
Savaitės straipsniai
Vertingi straipsniai
Prancūzija
Paslėptos kategorijos:
Webarchive šablono Wayback nuorodos
CS1 klaidos: trūkstamas leidinio parametras
Prancūzija
Pridėti temą